Pasimiršiu atsakomame tylėjime

Kaip prieiti ir pasakyti..?,
Pasauliui aplink byrant
Ir grimztant į žaliąsias liūdesio nebūtis.
Ar dar galiu ištarti- Tu viskas ką turiu,
Bet kartu esi ir tai, ko niekad neturėsiu tinkamai.
Ar vertas aš prašyti Tavojo žvilgsnio ir prisilietimo,
Nors nė nepastebi, kaip giliai verda manasis troškimas,
Svajos ir sapnai apie mudviejų idilę..
Nė neįtari, kad tylėjimas- tai baimė būti pamestam..
Nors mane meti bent porą kart į savaitę...
Į beviltišką graužatį,
Į pavydo pančius surakini...
Nors kam aš Tau......


P.S. Juk kartojau: „aš-tau niekas“


Kalaviju išdrėskė pasaulius mano,
Lakstymus ir klajojimus užrišo amžiams.
Nes nutilau, užčiaupęs širdį,
Skausmu ji iš manęs pasikalba...