Kodėl sapnavau, ką buvau sau seniausiai uždraudus?
Ką gali tai reikšt? Gal tai tik išdaiga minčių?
Bet viskas atrodė taip tikra kaip niekad...
Žinau tiktai viena, kad tuo netikėti turiu....

Ir buna gi tokiu jau dienu... Kai saulute uz lango sviecia, o as tik 4 valandas akis sianakt uzmerkus, tai sedziu darbe ir vartoju kava: viena puodeli po kito, viena po kito... Ateina pavasaris, kurio taip laukiau, o as jauciuosi taip, lyg man viskas vienodai butu.
Is tiesu jauciu kad atejo laikas atverst nauja puslapi savo gyvenime.

Sužeisti mano sparnai, negaliu skristi. Ar aš vis dar angelas?

Prabilsiu aš į tamsą tavo lūpom,
Kai suliepsnos iš naujo neužgęsusi ugnis.
Tarsi gija plonytė trūko,
Ar tu kartosi mano vardą naktimis?

Juk tu matei kaip tyliai leidžias saulė,
Jos kibirkštį gali surasti savyje.
Tuomet keistai mąstei apie pasaulį,
Aš palinkėjau tau surast save.

Tu nesakysi nieko iš esmės, aš netikėsiu.
Kaip ir šie žodžiai: dar karšti, bet greit atvės.
Galbūt tiktai kažkur giliai dar pasislėpsiu
Kamputy tavo neramios širdies.

*****

Lyg saulė, kur šildo jausmus ir lyg vėjas,
Kurio nevaldai, nenuspėji, bet lauki.
Kaskart jis tas pats, bet kartu ir skirtingas.
Tarsi ant sparnų mane neša į tolį.

Leisk man tikėti tuo, kuo niekas netiki.
Leisk man sapnuoti atmerktom akim.
Jei nori, būki mano svajonėse.
Jei ne - išeik su tom mintim.

http://www.youtube.com/watch?v=j4y-RzVGrHg&mode=related&sear ch=

No matters how, no matters when...
I know it's done, but I think it's fun.
Something in your eyes that makes me smile,
We are together just for a while...
I'll never say you that words again,
Watching like goes unstopping train.
Just for a second stopping the time,
Feeling like leaving all that behind...
I am a secret you'll never know,
I am romantic like summmers' snow.
I can be a fairy, can be a witch,
Just close your eyes and make a wish.

Tą naktį aš godžiai įkvėpiau saldaus alyvų kvapo ir vėsūs rasos lašeliai nuo alyvmedžio krito man ant delnų. Gatvė buvo tuščia, tik kelios žvaigždės spingsojo į mane iš dangaus, tarsi klausdamos, ką veikiu vidurnaktį gatvėje. Žibintai prie kelio paslaptigai apšvietė šaligatvius, o toliau driekėsi nakties šešėliai, vakaro vėsa kėlė lengvą drebulį ir nupjautos žolės kvapas kuteno nosį. Mes vaikščiojom dviese gatvėmis, net nežinia kuris labiau patenkintas šiltu vasaros vėjeliu. Ir susiliejau su naktim tarsi aš būčiau jos dalis, o ji - dalis manęs... Atrodė tarsi kiekvienas šešėlis atskeistų naujas paslaptis taip kaip ir mes be žodžių suprantam vienas kitą. Kišenėje netilo telefonas - gal tai jis? O gal kas kitas... Bet aš žinučių neskaičiau - užteks to melo, o ši naktis tik mano. Taip ramu, kai mes einam dviese: aš ir mano ištikimas šuo.

Aš norėčiau sudeginti savo jausmus ir tegul jų pelenus išnešioja vėjas po sodriai žalias vasaros pievas, pilnas pienių. Kartu su pūkais tegu kyla į orą tie pelenai, į visas keturias puses ir tegu skrieja į mėlynuosius tolius. Aš norėčiau nuskandinti jausmus, tegu sulesa juos antys, tegu išdyla jie į akmenis upėj, tegu juos nuneša srovė kažinkur, svarbiausia tiktai, kad negrįžtų... Aš paaukosiu juos ant aukuro ir tegu Dievas pasiima juos atgal, nes man jų nebereikia. (Tačiau tuomet, kai pasilenkiau prie aukuro su degtuku rankoj, supratau: jei norėčiau sudegint jausmus, turėčiau sudegint savo širdį.)
Esmė - viskas turi savo priežastis, o už pasekmes atsakingi tik mes patys.
Potekstė - neneik to, koks esi, kad taptum toks, koks nori būti.

Filosofai užduoda amžiną klausimą: kodėl? Šį klausimą uždaviau ir aš sau daugybę kartų... Ir vieną dieną aš galiu atsakyti į visus tuos "kodėl", ir vieną dieną viskas tapo taip aišku ir skaidru kaip krištolas... Bet ar geriau turėt atsakymus į visus tuos klausimus, ar geriau, kai esi nežinioje ir vis dar klausi savęs? Galiu pasakyt: geriau buvo, kai dar nežinojau atsakymų.