Pasivaikščiojimas naktį

Tą naktį aš godžiai įkvėpiau saldaus alyvų kvapo ir vėsūs rasos lašeliai nuo alyvmedžio krito man ant delnų. Gatvė buvo tuščia, tik kelios žvaigždės spingsojo į mane iš dangaus, tarsi klausdamos, ką veikiu vidurnaktį gatvėje. Žibintai prie kelio paslaptigai apšvietė šaligatvius, o toliau driekėsi nakties šešėliai, vakaro vėsa kėlė lengvą drebulį ir nupjautos žolės kvapas kuteno nosį. Mes vaikščiojom dviese gatvėmis, net nežinia kuris labiau patenkintas šiltu vasaros vėjeliu. Ir susiliejau su naktim tarsi aš būčiau jos dalis, o ji - dalis manęs... Atrodė tarsi kiekvienas šešėlis atskeistų naujas paslaptis taip kaip ir mes be žodžių suprantam vienas kitą. Kišenėje netilo telefonas - gal tai jis? O gal kas kitas... Bet aš žinučių neskaičiau - užteks to melo, o ši naktis tik mano. Taip ramu, kai mes einam dviese: aš ir mano ištikimas šuo.