"Snobas yra pagrindinis kultūros vartotojas. To produkto, kurį kuria menininkas, intelektualas, rašytojas ir pan. Dėl to snobas mums ypač įdomus, ir jo auklėjimo problemomis turėtume domėtis ne mažiau nei mokyklų reforma ar aukštojo mokslo padėtimi. Snobas, ypač daug snobų ar užvis geriausiai - labai labai daug snobų, yra kultūros išgyvenimo laidas Lietuvoje." Gintaras Beresnevičius

nava pakeičiau šitos virtualios asmenybės ikonėlę. kareivėlis iš cinko kaminkrečio kopėtėlėmis. "aukšai lipus žemai pulsi-susikulsi".

slaughtering daughter
is laughtering under water
or maybe
laughtering daughter
is slaughtering under water

kartoniniai kartūniniai cartoons'ai

o ar zinocia, kad ... :)  kol pagamina viena plastmasine eglute, gamtai padaroma didesne zala ilgesniam laikui, nei gyva eglute gali uzaugti is kankorezio seklytes? :(
taigi - NE plastmasinems eglutems !!!!!!!!!! nes Kaledines eglutes turi kvepeti spygliukais ir mandarinais.

jeigu nespejote isigyti, dovanoju Jums viena gyva - http://chaosas.yes.lt/webeziukas.htm (acargiai gali pabegti ;)

Šiandien laidojamas penktadienį miręs rašytojas ir vertėjas Jurgis Kunčinas
Išėjo kasdienybės metraštininkas
Mirtis atgaivina neįtikėtinus prisiminimus. „Tai mano paskutinis romanas, – prieš pusmetį apie šiemet pasirodžiusią „Bilę ir kitus“ prasitarė Jurgis Kunčinas. – Daugiau nerašysiu romanų. Kiek galima.“
  Tada maniau, kad tai – vienas iš daugelio J.Kunčino pokštų, pasakytų ne pačiu rimčiausiu tonu. Dabar spėju, kad į telefono ragelį šiuos kone pranašingus žodžius susakė kažkas kitas. Kita, intuityvioji rašytojo dalis.
  Nes. „Jeigu aš turėčiau tik šiuos du pasirinkimus, be abejo, rinkčiausi gyvenimą, ne kūrybą. Gyvenimas yra autentiškesnis už kūrybą“, – „Mūzų malūno“ žurnalistui yra prisipažinęs rašytojas.
  Mirtis – ciniškiausias padaras šiame pasaulyje. „Sudie, Ričardai, ir toliau gyvensime kartu“, – tokiais žodžiais prieš keturis mėnesius J.Kunčinas atsisveikino su anapus išėjusiu savo bendraamžiu ir bičiuliu R.Gaveliu.
  Dabar tokiais pat ar panašiais žodžiais su J.Kunčinu priversti atsisveikinti mes. Tie, kurie dar liekame čia, kurie suprantame, kad kartu su šiais dviem rašytojais išėjo ištisa epocha, bene stipriausios mūsų prozos pajėgos, palikdamos tuščią erdvę, kurią vargu ar gali užpildyti kas nors kitas.
  J.Kunčino buvo daug. Kultūrinėje spaudoje, knygynų lentynose. Bene vienintelis profesionalus lietuvių rašytojas, gyvenęs tik iš rašymo. J.Kunčino buvo pilnas Vilnius, miestas, kurį rašytojas pažinojo geriau nei mes pažįstame savo penkis pirštus.
  „Save vadinu gyvenimo stebėtoju, amžininku“, – teigė rašytojas, kurį dabar drąsiai galime pavadinti dar ir to gyvenimo, kasdienybės metraštininku. „Tūla“, „Glisono kilpa“, „Blanchisserie...“, „Kasdien į karą“ – argi reikia ką nors pridurti prie šių romanų pavadinimų. Jie kalba patys už save.
  Ir pats J.Kunčinas buvo pilnas gyvenimo, Vilniaus. Kad ir kur jį sutikdavai – Žvėryne, Rašytojų sąjungos kavinėje ar Frankfurte, – jis visada ką nors papasakodavo, pasidalindavo savo pastebėjimais, įžvalgomis, prisimintomis ar sugalvotomis istorijomis.
  Net besileidžiančiame lėktuve jis baksnodavo pirštu žemyn: „Štai Užupis, štai Antakalnis, štai Žvėrynas...“
  Ir dar. Prisimenu epizodą iš „Tūlos“, kuriame pagrindinis personažas tarsi paukštis, tarsi šikšnosparnis kybojo ties Tūlos langu, apžiūrinėdamas miegančią mylimąją. Esu įsitikinęs, kad dabar J.Kunčinas pro kažkurį visatos langelį lygiai taip pat apžiūrinėja, stebi mus, Vilnių, gyvenimą.
  Tyliai, tyliai, bent mintyse paniūniuokime Adriano Celentano „Yuppi Du“ – J.Kunčinui tokį svarbų tokio svarbaus praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio hito priedainį. Na: „Yuppidu, yuppidu, yuppidu, yuppidududūūū, yuppidūū...“
  Jurgis šypsosi, pritaria.

Ramūnas Gerbutavičius, Mūzų malūnas, Lietuvos rytas.
http://www.lrytas.lt/20021217/muzmalunas.htm