Žaidžiam katę-pelę.
Neatsibodo?

Nuojautos dar nedingo.

Atrodo, kad graužia kažkas iš vidaus.
Tas jausmas pilve.
Jaudulio. Kirba.
Lyg tuoj kas nors atsitiks.

Nuosėdos.

Supratau, kad esu labai įtaigi.
Išeini iš spektaklio ir mąstai scenarijaus eilutėmis.
paskaitai, ką nors labai artimo, iki skausmo mielo ir pradedi mąstyti tomis pačiomis nuotaikomis.
Ypač, kaip jos sutampa su manosiomis.

Šiandien bendrauju su skaičiukais.
Taip aišku ir paprasta.
Kaip seniai bebuvo.
Jokių atsitiktinumų.
Tik dyžiai. Apibrėžti.
Sudėlioju viską į cell'es.
Sudėlioju ir palieku.
Viskas taip, kaip turi būti.

Išvada: "statistškai nereikšminga"
(aš?)

Šįvakar - daug lietaus.
Ir dar daugiau raudono vyno.
Juodų alyvuogių.
Geltono meliono.
Žalios arbatos.
Spalvų kaleidoskopas -
mano pasaulėlis.
Uostau kvepalus ant mėlyno šaliko ir vis neatsigenu prisiminimų.

Vos susirangius fotelio kamputyje supratau, kaip stipriai pasiilgau jų. Abiejų.
To kaip ji pasakoja, kuo gyvena ir uždega žvakes.
To kaip jis daro arbatą ir groja gitara.
Ir kai stebėjau jų šiltus žvilgsnius dovanojamus vienas kitam, kambaryje pasijutau viena.
Prieš akis prabėgo visi vienuolika mano mylimųjų.
Tie, kurie juokino ir tie, kurie virkdė.
Tie, kurie žinojo apie mano jausmus ir tie, kurie ne.
Tie, kuriuos mylėjau ir tie, kuriuos tik maniau mylinti.
Kur jie dabar?
Ką veikia?
Ką kalba?
Su kokiais žmonėmis?
Kur jie dabar?
Kai aš tokia viena.
Ir vieniša.

Man negalima rašyti kai lyja,
nes tuomet arbata įgauna liūdesio prieskonį.

Aš tai, žinokit, kai ko jaukaus labai noriu, einu pas laleną į dienoraštį. Kai ilgesingo ko, tai pas pizicatto įsliūkinu, o pas emą einu, kai linksmai padykusių nuotaikų sau ieškau.
Ir šypsaus aš tada, žinokit. Ir gražu man labai.

Miles Davis.
Lietus už lango.
Žvakė šiąpus.
Vynas raudonas.
All blues.
Ir dar tas alto saxophone...
lyg vaikas verktų.

2003 spalis. Ketvirta. Šeštadienis.

"Moterų meilė būna melancholiška."