"Kodėl degini tai, ką parašai?"

Vos nenukritau.

Tori Amos - Raspberry Swirl

Vakar - lyg nieko niekad ir nebutų buvę. "Susipažink, čia JI". Ir dar tas žvilgsnio vengimas. Visgi buvo, a?
Užtrenktos durys. Ir tik mažas pradaryto lango plyšelis. Kvėpuoju. Nes laiškai vėl ateina. Išeina ir ateina. Ne iš vienur, tai iš kitur. Atneša tiek prisiminimų. Ir niekad - ateities planų.
Susiprojektavus į praeiti.

Žmonės kuria planus, O Dievas juokiasi.

Šiąnakt labai daug visko sapnavau. Žinau, kad buvo ir kažkas protingo. Užrašyčiau tą mintį, jei prisiminčiau.

20:32
Tik dabar atsikėliau.

Nesudėlioti kableliai.

Tylos periodas truko ilgokai. Žinau, šitaip mane "baudei". Bet visgi parašei. Laiškas kandus. Ir griežtas. Bet per gerai tave pažįstu, kad tarp eilučiu neįskaityčiau, kad tau vis dar rūpi. Ir kad truputį skauda.
Visada buvai griežtas. Bet manau, atėjo laikas suvokti, kad taisyklės, kurias labai sėkmingai pritaikai savo versle, netinka žmonių santykiams. O ypač santykiams su manimi. Juk dėl to tau ir patikau? O dabar lyg būtum užsimiršęs vėl reikalauji besąlygiško atsidavimo.
Nenoriu būti šešėliu.
Prisipažinsiu, kraujas minutei užvirė. Ir rankos tiesės tuoj pat tau atrašyti. Ne mažiau kandžiai. Bet aš palauksiu. Porą dienų. Kol nurims mano audros. Ir tavo.
Tikiuosi lauki atsakymo. Jis bus.
Ir gal šįkart viskas bus gerai.
Viltys vėl didesnės už dideles.
P.S. Ar prisimeni dainą, kurios be perstojo klausėmės tą naktį, kuomet autombilis skriejo greitkeliu į niekur?
"...this time it's gonna be fine..."

Šiandien primyniau savo pačios džinsus ir nukritau ant laiptų. Skaudėjo.

Nejaučiau kaip lijo.
Viltys buvo didesnės už dideles.
Nors tylus balselis kuždėjo: "melas, melas..."
O tu įkandai man į riešą.
Apmėtei rudeniniais lapais.
Pervedei per tiltą.
Sujaukei plaukus. Ir mintis.
Per pilnatį.

Kapinėse antrą valandą nakties degė žvakės. Lyg ką tik kažkas būtų ten lankęsis.
Smilko mėtinis dūmas.
Delnais šildei mano kojas.

Paslėpta, akivaizdu, pavogta.

Akimirkos ,kurias gera prisimint. Ir skauda nuo apsimestinio abejingumo. Žvilgsnio vengimo. Sugrįžta žodžiai:
"Tau būtų geriau, jei manęs iš vis nepažinotum."
Tikrai taip. Tokie šiandien ir esam. Nepažįstami.
Balselis piktdžiugauja : "argi nesakiau?!"

O kitą dieną - nusidavimai su katinais.
Mėtinis kokteilis ir prisiminimai iš nuotraukų.
Vaizduotės gązdinantys žaidimai ant Stiklo kalno.
Parke pamečiau žiedą it monetą.
Reiškia - dar grįšiu.