Nejaučiau kaip lijo.
Viltys buvo didesnės už dideles.
Nors tylus balselis kuždėjo: "melas, melas..."
O tu įkandai man į riešą.
Apmėtei rudeniniais lapais.
Pervedei per tiltą.
Sujaukei plaukus. Ir mintis.
Per pilnatį.

Kapinėse antrą valandą nakties degė žvakės. Lyg ką tik kažkas būtų ten lankęsis.
Smilko mėtinis dūmas.
Delnais šildei mano kojas.

Paslėpta, akivaizdu, pavogta.

Akimirkos ,kurias gera prisimint. Ir skauda nuo apsimestinio abejingumo. Žvilgsnio vengimo. Sugrįžta žodžiai:
"Tau būtų geriau, jei manęs iš vis nepažinotum."
Tikrai taip. Tokie šiandien ir esam. Nepažįstami.
Balselis piktdžiugauja : "argi nesakiau?!"

O kitą dieną - nusidavimai su katinais.
Mėtinis kokteilis ir prisiminimai iš nuotraukų.
Vaizduotės gązdinantys žaidimai ant Stiklo kalno.
Parke pamečiau žiedą it monetą.
Reiškia - dar grįšiu.