Šįvakar - daug lietaus.
Ir dar daugiau raudono vyno.
Juodų alyvuogių.
Geltono meliono.
Žalios arbatos.
Spalvų kaleidoskopas -
mano pasaulėlis.
Uostau kvepalus ant mėlyno šaliko ir vis neatsigenu prisiminimų.

Vos susirangius fotelio kamputyje supratau, kaip stipriai pasiilgau jų. Abiejų.
To kaip ji pasakoja, kuo gyvena ir uždega žvakes.
To kaip jis daro arbatą ir groja gitara.
Ir kai stebėjau jų šiltus žvilgsnius dovanojamus vienas kitam, kambaryje pasijutau viena.
Prieš akis prabėgo visi vienuolika mano mylimųjų.
Tie, kurie juokino ir tie, kurie virkdė.
Tie, kurie žinojo apie mano jausmus ir tie, kurie ne.
Tie, kuriuos mylėjau ir tie, kuriuos tik maniau mylinti.
Kur jie dabar?
Ką veikia?
Ką kalba?
Su kokiais žmonėmis?
Kur jie dabar?
Kai aš tokia viena.
Ir vieniša.

Man negalima rašyti kai lyja,
nes tuomet arbata įgauna liūdesio prieskonį.