medžiai numeta lapus. o mes gyvenam.

...

visos mano meilės labai kvailos.

šiame pasaulyje ilgiuosi tiktai tavęs. ir ką dabar daryti? nusišauti? ai, ilgėsiuos.

ramu. ir liūdna. truputėlį. bet ugnis. ugnis niekur nedingo. kartais norėčiau, kad stotų tokia pasaulinio masto ramybė ir akimirką... atsikvėpčiau nuo tos ugnies. ne, tikriausiai nenorėčiau. geriau jau sudegti. tos ugnies nerandi jokių priežasčių, ta ugnis neduoda jokių atsakymų.

tikriausiai atsitinka taip, kad žmogus vieną gražią dieną ima ir užsiliepsnoja. ir tam nėra jokių paaiškinimų.

ramu. ir net šiek tiek liūdna.

Bembis ne tik galvoja apie D., bet ir ėmėsi rašymo.

Bembis rašo apie D.

pono D. buvojimo vieta yra tarp. ir tai yra kaip potencialas. ir kadangi D. yra tarp, jis gali niekada neatsitikti, nes jo nėra nei vienoje, nei kitoje pusėje, nei čia, nei napus, nei jusliniame, nei antjusliniame pasaulyje, realybėje ar vaizduotėje, jo neturi nei objektas ar subjektas, adresatas ar adresantas, vyras ar moteris, jo nėra jokiuose daiktuose, informacijoje, žiniose, parašytuose žodžiuose, jo nėra protuose, širdyse, sieloje ar kūne. jis nėra kaip nors kaip esantis ar būnantis, todėl negali išnykti ar mirti; jis nepriklauso niekam, todėl yra kaip galimybė. D. nėra net tikrovė. jo niekur nėra. jis yra tarp. jis tik gali įvykti

ir kas galėjo taip sugalvoti, kad D. yra daiktas, be to, toks daiktas, kurį reikia saugiai iškelti iš šio pasaulio ir pastatyti anapusinių esinių lentynėlėje. o paskui pasakyti, girdite, tas daiktas nukrito ir ...sudužo. kad žinote apskritai, ta lentynėlė, neišlaikė svorio, na, ir visi ten esantys daiktai nudardėjo nežinia kur (nėra jų danguje anei žemėje), kai kuriems nuskilo kampas ar aselė, kai kurie sudužo...

dar ir dabar, kilus audrai, jūra į krantą išmeta gintarų, anapusinio pasaulio subyrėjusio rūmo šukių...

tačiau D. čia niekuo dėtas.

pono D. buvojimo vieta yra tarp. ir tai yra kaip potencialas. ir kadangi D. yra tarp, jis gali niekada neatsitikti, nes jo nėra nei vienoje, nei kitoje pusėje, nei čia, nei napus, nei jusliniame, nei antjusliniame pasaulyje, realybėje ar vaizduotėje, jo neturi nei objektas ar subjektas, adresatas ar adresantas, jo nėra jokiuose daiktuose, informacijoje, žiniose, parašytuose žodžiuose, jo nėra protuose, širdyse, sieloje ar kūne. jis nėra kaip nors kaip esantis ar būnantis, todėl negali išnykti ar mirti; jis nepriklauso niekam, todėl yra kaip galimybė. D. nėra net tikrovė. jo niekur nėra. jis yra tarp. jis tik gali įvykti

ir kas galėjo taip sugalvoti, kad D. yra daiktas, be to, toks daiktas, kurį reikia saugiai iškelti iš šio pasaulio ir pastatyti anapusinių esinių lentynėlėje. o paskui pasakyti, girdite, tas daiktas nukrito ir ...sudužo. kad žinote apskritai, ta lentynėlė, neišlaikė svorio, na, ir visi ten esantys daiktai nudardėjo nežinia kur (nėra jų danguje anei žemėje), kai kuriems nuskilo kampas ar aselė, kai kurie sudužo...

dar ir dabar, kilus audrai, jūra į krantą išmeta gintarų, anapusinio pasaulio subyrėjusio rūmo šukių...

tačiau D. čia niekuo dėtas.