Jei nebūtų gatvių ir kavinių, kur galėčiau susitikt draugus; jei neturėčiau sielos, kur galėčiau svajot ir klejot; jei neturėčiau širdies, kur galėčiau mylėti ir jei neturėčiau proto kuriame galėčiau neapkęsti, tada pasakyčiau kad gyvent sunku; kad gyvent neįmanoma; kad apskritai gyvenimo nebėra.

Žiūriu į smilkstančią cigaretę. Ir nieko. Gal būt galvojat, kad turėčiau galvoti ką nors rimto, genialaus. Juk tai tokia efektinga poza. O aš nemąstau nieko. Paprasčiausiai žiūriu. Neakimis. Nes nieko nematau. Nes galvoju nesmegenimis. Pasirodo ir taip galima.

žmogus nekuria.  Jis tik atkartoja gamtą daugybėje jos pavidalų.

Baisiausia suvokti, jog tu pasauly nieko nereiški.Nesvarbu,ką tau bekalbėtų šiuo klausimu pasamdyti psichologai ar kitokie pilni entuziazmo padėti žmogėnai.Tu nieko nereiški šiam pasauly.Pasauliui žmogus per mažas.

Kiek daug mūsų gyvenime reiškia netektys. Visa mūsų egzistavimo erdvė užpildyta netektimis. Kaip ir atradimais. Kiekvieną dieną mes net nesusimąstydami kažko netenkame, ir dėl to šis suvokimo procesas nuslenka į antrą planą, užleisdamas vietą tam, ką vis dar turime ar ką tik įsigijome. Tačiau tai, kad šis neakivaizdus netekimas nepadaro įtakos mūsų mąstymui, jausmams dar nereiškia, kad jo nėra. Mažai kas susimąsto, kad sulig kiekvienu laikrodžio rodyklės pasistūmėjimu mes netenkame, prarandame dalį savo gyvenimo, dalį savo egzistencijos, tačiau tą atsveria tai, kas ateina, ką mes įgyjame. Čia ir dabar. Čia ir dabar atrodo, kad mes nieko neprarandame, nes vietą to, kas praeina užima tai, kas ateina ir mes nejaučiame laiko trūkumo čia ir dabar. Tačiau mūsų gyvenimas lyg virvė ir mes ja slenkame, kartais pamiršdami, kad ji tik atkarpa ir kad to, kas praeina darosi vis daugiau, o to, kas ateina-vis mažiau. Sulig kiekviena diena mes prarandame savo gyvenimą. Taip ir slenkame iš vieno čia ir dabar taško į kitą. O sulig kiekviena `čia ir dabar` netektimi mes prarandame galimybes: galimybę ką nors gauti, galimybę ką nors sukurti…galimybę ką nors prarasti. Net jei tu dabartiniu momentu realizuoji kurią nors iš galimybių, pvz. Tu gauni, tai tuo pačiu tu prarandi galimybę kažko netekti ką galėjai, jei nebūtum gavęs. Tačiau problema ta, kad mūsų sąmonė persmelkta juslėmis ir gauti yra daug maloniau nei netekti, todėl mes visai nesidžiaugiame, o kartais net puolame į neviltį dėl to, ko netenkame ir gailime to, ką galėjome gauti.

Pilki pompastiški debesys vagia iš mūsų saulės šviesą ir niūrūs, pliki medžiai nešildo pašalinių širdžių. Tai gotikos kariai, kantriai stovintys sargyboje ir skleidžiantys į aplinką nevilties beaistrį, neapčiuopiamą smogą, kuris nuodija visų mūsų sielas. Tu sėdi, šneki, geri alų traukdamas į save lyg kempinė visą tą šiukšlyną…
Kartais kyla noras išgriauti visa tai: sukapoti, sudeginti, išrauti iš šaknų, veikiamas utopinių fantazijų,jog jų vietoje išaugs kas nors nuoširdaus, šildančio.Bet visa tai praeina, palikdama veide dar vieną raukšlę. Visada bus taip ,kai užeina žiema. Kada nors vaikų veidai bus kaip senių. Jie augs, žais, juoksis šitų plikų medžių šešėlyje…TIK JŲ VEIDAI BUS KAIP SENIŲ, nusiaubti nesuprantamo troškimo griauti, o po to skendėjimo apatijos liūne.
Kiekvieną pavasarį išdygsta šimtai medžių, ir jie laukia savo eilės, kol ateis žiema ir galės stoti sargybon, ir budės dieną naktį…o tu sėdi ir bejėgiškai stebi juos. Pro šalį praeina sintetiniai pažįstami, kartais išmesdami sintetines frazes į kurias tu pakeli savo liūdnas akis ir atsakai visa pasakančiu tylėjimu…tik niekas to nesupranta,gūžteli pečiais ir nueina gyventi savo sintetinį gyvenimą.Būkit prakeikti.Dievas su jumis.