Kiek daug mūsų gyvenime reiškia netektys. Visa mūsų egzistavimo erdvė užpildyta netektimis. Kaip ir atradimais. Kiekvieną dieną mes net nesusimąstydami kažko netenkame, ir dėl to šis suvokimo procesas nuslenka į antrą planą, užleisdamas vietą tam, ką vis dar turime ar ką tik įsigijome. Tačiau tai, kad šis neakivaizdus netekimas nepadaro įtakos mūsų mąstymui, jausmams dar nereiškia, kad jo nėra. Mažai kas susimąsto, kad sulig kiekvienu laikrodžio rodyklės pasistūmėjimu mes netenkame, prarandame dalį savo gyvenimo, dalį savo egzistencijos, tačiau tą atsveria tai, kas ateina, ką mes įgyjame. Čia ir dabar. Čia ir dabar atrodo, kad mes nieko neprarandame, nes vietą to, kas praeina užima tai, kas ateina ir mes nejaučiame laiko trūkumo čia ir dabar. Tačiau mūsų gyvenimas lyg virvė ir mes ja slenkame, kartais pamiršdami, kad ji tik atkarpa ir kad to, kas praeina darosi vis daugiau, o to, kas ateina-vis mažiau. Sulig kiekviena diena mes prarandame savo gyvenimą. Taip ir slenkame iš vieno čia ir dabar taško į kitą. O sulig kiekviena `čia ir dabar` netektimi mes prarandame galimybes: galimybę ką nors gauti, galimybę ką nors sukurti…galimybę ką nors prarasti. Net jei tu dabartiniu momentu realizuoji kurią nors iš galimybių, pvz. Tu gauni, tai tuo pačiu tu prarandi galimybę kažko netekti ką galėjai, jei nebūtum gavęs. Tačiau problema ta, kad mūsų sąmonė persmelkta juslėmis ir gauti yra daug maloniau nei netekti, todėl mes visai nesidžiaugiame, o kartais net puolame į neviltį dėl to, ko netenkame ir gailime to, ką galėjome gauti.