Pilki pompastiški debesys vagia iš mūsų saulės šviesą ir niūrūs, pliki medžiai nešildo pašalinių širdžių. Tai gotikos kariai, kantriai stovintys sargyboje ir skleidžiantys į aplinką nevilties beaistrį, neapčiuopiamą smogą, kuris nuodija visų mūsų sielas. Tu sėdi, šneki, geri alų traukdamas į save lyg kempinė visą tą šiukšlyną…
Kartais kyla noras išgriauti visa tai: sukapoti, sudeginti, išrauti iš šaknų, veikiamas utopinių fantazijų,jog jų vietoje išaugs kas nors nuoširdaus, šildančio.Bet visa tai praeina, palikdama veide dar vieną raukšlę. Visada bus taip ,kai užeina žiema. Kada nors vaikų veidai bus kaip senių. Jie augs, žais, juoksis šitų plikų medžių šešėlyje…TIK JŲ VEIDAI BUS KAIP SENIŲ, nusiaubti nesuprantamo troškimo griauti, o po to skendėjimo apatijos liūne.
Kiekvieną pavasarį išdygsta šimtai medžių, ir jie laukia savo eilės, kol ateis žiema ir galės stoti sargybon, ir budės dieną naktį…o tu sėdi ir bejėgiškai stebi juos. Pro šalį praeina sintetiniai pažįstami, kartais išmesdami sintetines frazes į kurias tu pakeli savo liūdnas akis ir atsakai visa pasakančiu tylėjimu…tik niekas to nesupranta,gūžteli pečiais ir nueina gyventi savo sintetinį gyvenimą.Būkit prakeikti.Dievas su jumis.