O vieną rytą atsibudęs supranti, kad išaušo ta diena. Nors ir labai nenoriai, bet visgi… su pirmaisiais spinduliais į tavo sąmonę įspingsta pasąmoningos baimės atšvaitai. Tada guli apimtas egzistencinio sąstingio savo išpuoselėtame rūtų darželyje, bejėgis prieš jame išvešėjusią pasaulio erekciją. Ir nebesupranti prieš ką belenkti galvą, ir bandai susivokti savo meilėse. Pasikrapštai nosį. Po to dar kartą. Ir pasijunti betupįs ant palaikio baslio, permesto per prišnerkštą griovį. Vienapus būriuojasi gauja vilkų su aklu įniršiu priešakį – jų neatsiejamu vedliu. Kitapus mindžikuoja banda mulkių. Su aklo įniršio… pilnomis kelnėmis žemiau vaterlinijos. Po kojomis pradvisusio dumblo baloje dūsta sintetinė meilė savosioms iliuzijoms. Virš galvos irgi dūsta meilė. Dieviška. Dusulys – natūrali būsena klaidžiuose realybės labirintuose. Štai ir blaškomės bergždžiose gryno oro gurkšnio paieškose…
Na, ir kaip sekasi J ?

jops įdomiai ča viskas klostosi. kartais taip jau atsitinka, kad lieki žmoggus kaltas be kaltės ir pabandyk tada irodyti kad nėra priešingai, o galiausiai pradedi ir pats itiketi savo nesama kalte ir pradeda graužti sąžinę. Taip jau yra su tuo virtualiu pasauliu, kai nebesupranti kas yra juoda ir kas yra balta, kai viena rytą atsikeles aptinki pavogtą tavo paties asmenybę, jau nuteistą ir praktiškai atbuvusią pusę bausmės laiko... bet tada pagalvoji... stop... o kur gi tuo metu buvau aš, ar čia apskritai mano paties gyvenimui aš pats nebelabai ir reikalingas pasidarau?nieko nebesuprantu................................................ ............................................................ ............

... nors tokiu atveju rizikuoju būti nesuprastas, tačiau kai pats tyli, geriau supranti kas aplink yra šnekama. Ir supranti, kad daugumoje atvejų šnekėjimas yra triukšmavimas, o ne ko nors pasakymas...

viskas yra "šūdas", išskyrus pačius šūdus. Pastarieji bent jau natūraliai šūdini...

Gotika iš tikro yra niekas kitas kaip asociacijos. Ji yra suvokimo proceso rezultatas. Nieko apčiuopiamo ir materialaus. Nėra ir negali būti visuotinai pripažintų ir nenuginčijamų gotiškų dalykų. Yra tik asociacijų sutapčių visuma. Tai laisvos ir nevaržomos interpretacijos sritis viduramžių rudens tema. Gotika yra abstrakcija, kaip haliucinogeninis skrydis virš gegutės lizdo. Nors šiaip aš čia gal terminą “gotika” vartoju grynai iš inercijos, gal teisingiau būtų kalbėti apie tamsiąją meninės sielos sritį, kuri, mano nuomone, paremta šiuolaikinės (maz)gotų scenos stebėjimu, toli peržengė gotikos tradicinę sampratą. Šioje plotmėje aš net nebelaikau savęs gotu. Ši sritis išsiplėtusi iki begalybės ir susiliejusi su pasauliu. Pasaulis yra daug daugiau nei gotika. Jaučiu, kaip mano sielą praryja pasaulis ir aš išsivaduoju iš kibių ir nuodingų gotikos dniaužtų…

Saugok savo šilumą, vaike, ir neleisk vidun prasismelkti beprasmiam šalčiui, nes artinasi žiema.  Ji apdengs tavo plaukus šerkšnu ir pavers į ledą tavo iškvepiamą orą.  Saugok savo šilumą, vaike, nes žiemai nugalėjus taps šaltas tavo žvilgsnis ir nešildys tavieji žodžiai aplinkinių širdžių, o tavo pasirodymas kels tik chronišką drebulį.  Ir tapsi tu vienišas savo šaltyje.

Juodos saulės šviesa bando pralaužti užrūdijusias grotas ir nušviesti pamėklišką kambarį šiuo tuo daugiau nei mirtimi atsiduodančių žvakių liepsna. Ir naktis dejuoja kęsdama šį įžūliai skausmingą skverbimąsi į jos valdas. Ir juodoji saulė savo skausmo ašarom skinasi kelią per šiurpinančią tamsą. Ir visada taip buvo, ir net visagalis dievas negali sustabdyti šios skausmingos tėkmės. AMEN…

aš gyvenu savo subjektyviame pasaulyje kuris, kaip sako mano patirtis, pasmerktas būti nuolatiniame kitime. Realybės išeities taškas esu aš pats. Aš esu savo realybės centras, savojo pasaulio bamba. Realybę kuria mano skvarbus žvilgsnis, sklindantis nuo manęs į visas puses. Ji nėra begalinė.  Žvilgsnis vedžioja realybės kontūrus atsitrenkdamas į neperžvelgiamus namus, medžius, horizontą. Už jų slypi paslaptis, kurią atskleisti padeda kasdienė patirtis. Tada ši paslaptis transformuojasi į įsivaizduojamą pasaulį kuris gyvena savo savarankišką gyvenimą. Manasis realus pasaulis visada kartu su manimi ir neįmanoma nuo jo pabėgti. Jis pulsuoja. Tai išsiplečia, tai vėl susitraukia ( pavyzdžiui užmerkus akis ar miegant). Aš su juo kartu vaikštau po įsivaizduojamą pasaulį. Ir kas vakar buvo įsivaizduojama, šiandien jau realu…

patyręs dar vieną kančią atšiauresnis tampa visas pasaulis