Visi gyvieji gyvena kovo 13.

Valentinas, Valentinas... Ir iš kur jis toks atėjo?

Jau šviesėja pasaulis, ilgėja dienos...

Šiandie geras vakaras — vaikščiojau ir skaitinėjau ir vis tokie perliukai pasitaikė, kad juoktis ir verkti norėjosi...

Šiek tiek paskaitinėju mūsų eilių. Kaistas įspūdis. Vienos — negali nutylėti — sukelia daug vėjo, kitos — lengvutis, vos juntamas dvelktelėjimas, trečios — nėra nieko sakomo, ketvirtos — pasigaili sugaišto laiko. Bet tas margumas, imant vidurkį — slėpėningas ir patraukiantis.

Smagu yra gyventi ir žinoti pasaulį...

Skaitau "Durnių laivą". Atmetant smulkmenas, situacija piešiama įvairiaspalvė. Prie kai ko kai kas kimba, bet nemalonios tiesos — per akis. Tas šaltas dušelis, oi, kaip reikalingas. Net ir su paraitymais... Kai dėl SĄJŪDŽIO, manau, jis — ne Lansbergis ar Juozaitis, ar dar kas. Tai šviesa, kurią ir didelis ir mažas jautė savo širdy išsivaduodamas iš 50 — mečio rusiškojo jungo. Tos šviesos, kad ir kiek bebūtų išsipurvinęs atskiras dalyvis, niekas neužtemdys. Be reikalo dievukai, sutapatinę save su sąjūdžiu, taip pergyvena, kad jis, atseit, ne šventas...

Ilgėja dienos ir saulė dažnėliau blyksteli iš po debesies. Nors spūstelėja šaltukas, bet smagiau, kaip patižusį rudenį. Skaitau žemiečio R. Granausko "Duburį". Tikra ir beveik nesutirština spalvų, kurias lietuviai matė visą penkiasdešimtmetį. Siūlau paskaityti ir kitiems.

Pasiskaitęs šio tinklapio eilių patenkintas ir svajingai nusiteikęs einu miegoti. Kiek daug ir kokių talentų esama. Jie ateina ir greitai pakeis tuos nusistovėjusius ir gerai žinomus...

Ak, žemaičiai, žemaičiai, negi jūsų nė vieno nebeliko interneto pasauly? Pamiršot savo tėvų kalbą ir net skaityt nebemokate... Apgailestauju...