Ne pirmusyk skaitau Aitmatovą. Mankurtizmo problema. Su ja susijęs visas mūsų gyvenimas. Ir viskas susisumuoja žmoguje — jis turėtų būti geras, jautrus, užjaučiantis. Kartais lenda į galvą kvaila montis — gal teisūs indai, kurie su šluotele, kad nesumindytų kokio vabalėlio, eidami pasišluoja taką...

Kedenama šiltų vasaros vėjų plaukia žemė per žydras kosmoso platybes...

Saugokitės erkių, puola kaip vilkai...

Medžių šakose supasi lengva ir šilta vasara...

Mėlynių laikas... Kas do gražumas tos mėlynos, šilo dūmeliu apėjusios uogelės, kaip ji švyti žalzganoje miško samanoje...

Vis pasūdo lietutis. Kartais ištisom valandom... Bet sirpsta uogos, sodriai klesti žiedynais atsivėrusi žolė...

Šalta vasaros pagairė, bet malonu kvėpuoti ir gyventi...

Liūdesys ir džiaugsmas vaikšto tom pačiom kojom, tik jų žvilgsniai kitokie...

Tiršta... Pro medžių žalumą mažai kas besimato. Gyvena pasaulis vasaros laiką. Ir paukščiai pritilo, tik knibinėja žolę, ieško lesalo... Saulelė pačiam tolimiausiam vasaros vakarų pašaly...

Šalta dangaus banga kažkur nusinešė ir paslėpė vasarą... Gaila.