Vaje, vaje — kas do žolynėlių gražumas, kas do laukų kvapumas... Joninės...

Po kiemą, pasižabojusi šiltą ir gūsingą vėją, blaškosi vasara...

Sudegė savo grožy, nurudo mėlyni alyvų žiedai... Kiek dar toli iki kitų metų pavasario...

Vėl lygus vasaros kelias, kvepia birželio berželiai...

Darbas kaip košmaras, darbas kaip išganymas...

Praėjo Pavasaris, liko jo ilgesys...

Atšylantis laukas vasaros linksmybėmis skalauja žmonių širdis ir mintis...

Nei iš šio, nei iš to ateina liūdnos, neįdomios, pilkos dienos — nei pirmyn, nei atgal — nors karkis... Gerai, kad juda ir nujuda...

Šaltos pavasario dienos ant žaluma pasišiaušusios kupros neša šilumos persisotinusią vasarą....

"Baltosios alyvos žydi po langais
Vakaras vylyvas, bet jisai ateis..."
Rašė viena iš mūsų klasės draugių...
Štai koks yra pavasaris, kaip jis judina žmogaus kraują, mintį, jaunystės polėkį...