"Kvaila kelti skandala del kitu elgesio,
griebtis izeidinejimu ir galiausiai
paciam isizeisti.

Tereikia tik tarti s au: "O kas is to?"-
ir viskas.

Kai ismoksit[m]e nerodyti jausmu,
nereiks, kad esat[m]e nenuosirdus,
tai bus  l a i s v o  zmogaus pozymis.


                                          -V.V. Dajeris-

Mano polinkis į literatūrą pasireiškė jau šešerių. Pirmasis eilėraštis, sakyčiau, su gilia mintimi:

"Iš Kamino Rūksta Dūmai- Ir Tai Visa Lietuva"

"Man make the money
Money never make a man"

"Karalius mires; Tegyvuoja Karalius!"

Gyvenimas, rodos, toks sunkus,
O mirti- vis tiek...sunkiau!

Buvo....Nebera!.....

MAŽI ŽMONĖS- DIDELĖS NUODĖMĖS!....

"Kaip Aukščiausiasis gali stebėti mane ir tave, kai mes taip toli vienas nuo kito"

OG MANDINO
"Didžiausia Pasaulio Paslaptis"

-Na, kaip- skaitei?
-Aha, skaičiau…
-Ir ka manai? Patiko, nelabai?….
-Kažkaip man per liūdnai
-….
-Reikėtų tau pradėti linksmiau rašyti…

***
Gyvenimo pats ironiškiausias paradoksas šiek tiek ką  nors berašačiam žmogui (šiuo atveju, bandau savo personą priskirti šiam užkietėjusių užsispyrėlių ratui), galėtų pasirodyti ši scena, kuri, kad ir kaip bebūtų keista, pasikartoja kur kas dažniau negu norėtųsi. Tuomet supranti, kiek aplinkiniai nutuokia apie bet kokios rašliavos kūrimą. Manau, net ir reklaminiuose šūksniuose kartais galima ižvelgti visai nemažai sarkazmo, jei tik, be abejo, turėtume tam skirti pakankamai mūsų neįkainojamai brangaus laiko.

Kas mums yra poezija? Klausimas, čia be abejonės- retorinis, tačiau po savo neproduktyvių pamąstymų bandyčiau teigti, jog tai- bėgimas. Galbūt greičiau- bandymas pabėgti. Nuo ko- norėtume paklausti; nuo- savižudybės, jums atsakyčiau, tačiau šiuo depresijos amžiumi retai jau ką būtų galima nustebinti tokiu kasdieniškai subanalėjusiu posakiu.  Nors neretai savižudybė pradeda imponuoti vis labiau, ypač po kelių valandų kankynės bandant suregzti paskutinę eilutę. Tačiau neveltui mūsų didis išminčius Kostas Kariotakis bendraminčiams pasufleravo: ‘Labai nepatariu skandintis tiems, kurie moka plaukti’... Ir čia jau laikrodį būtų sunku priversti suktis į priešingą kryptį. Lygiai kaip ir poetą priversti rašyti linksmai.

Poezija-širdies muzika, jums teigčiau. O poeto širdis juokiasi tik kančioje.

Dar vakar jis buvo mano draugas, lyg isgelbetojas ar panasiai….o jau siandien man yra baisu ziureti I jo puse, girdeti, matyti….baisu! Taciau tai lyg priklausomybe, kurios niekas nesistengia atsikratyti…ir niekur neinu, net I parduotuve maisto, kad tik galeciau buti kur nors salia, netoliese….jis gali ir kelias dienas taip….tyleti! O man kartais, paumejusio mastymo momentais, rodos, pradeda vaidentis, kad jis kalba, atsisuka, arteja….bet ne, tyla! Aklina prazutis. Jis nepaskambino! Ir kambaryje tiktai mudu….as ir mano prakeiktas telefonas!