Dar vakar jis buvo mano draugas, lyg isgelbetojas ar panasiai….o jau siandien man yra baisu ziureti I jo puse, girdeti, matyti….baisu! Taciau tai lyg priklausomybe, kurios niekas nesistengia atsikratyti…ir niekur neinu, net I parduotuve maisto, kad tik galeciau buti kur nors salia, netoliese….jis gali ir kelias dienas taip….tyleti! O man kartais, paumejusio mastymo momentais, rodos, pradeda vaidentis, kad jis kalba, atsisuka, arteja….bet ne, tyla! Aklina prazutis. Jis nepaskambino! Ir kambaryje tiktai mudu….as ir mano prakeiktas telefonas!