-Na, kaip- skaitei?
-Aha, skaičiau…
-Ir ka manai? Patiko, nelabai?….
-Kažkaip man per liūdnai
-….
-Reikėtų tau pradėti linksmiau rašyti…

***
Gyvenimo pats ironiškiausias paradoksas šiek tiek ką  nors berašačiam žmogui (šiuo atveju, bandau savo personą priskirti šiam užkietėjusių užsispyrėlių ratui), galėtų pasirodyti ši scena, kuri, kad ir kaip bebūtų keista, pasikartoja kur kas dažniau negu norėtųsi. Tuomet supranti, kiek aplinkiniai nutuokia apie bet kokios rašliavos kūrimą. Manau, net ir reklaminiuose šūksniuose kartais galima ižvelgti visai nemažai sarkazmo, jei tik, be abejo, turėtume tam skirti pakankamai mūsų neįkainojamai brangaus laiko.

Kas mums yra poezija? Klausimas, čia be abejonės- retorinis, tačiau po savo neproduktyvių pamąstymų bandyčiau teigti, jog tai- bėgimas. Galbūt greičiau- bandymas pabėgti. Nuo ko- norėtume paklausti; nuo- savižudybės, jums atsakyčiau, tačiau šiuo depresijos amžiumi retai jau ką būtų galima nustebinti tokiu kasdieniškai subanalėjusiu posakiu.  Nors neretai savižudybė pradeda imponuoti vis labiau, ypač po kelių valandų kankynės bandant suregzti paskutinę eilutę. Tačiau neveltui mūsų didis išminčius Kostas Kariotakis bendraminčiams pasufleravo: ‘Labai nepatariu skandintis tiems, kurie moka plaukti’... Ir čia jau laikrodį būtų sunku priversti suktis į priešingą kryptį. Lygiai kaip ir poetą priversti rašyti linksmai.

Poezija-širdies muzika, jums teigčiau. O poeto širdis juokiasi tik kančioje.