Jei prie nežinomo miško ežero veda daug takelių – koks skirtumas, kokiu takeliu eiti? Laimė palanki kūnui, bet tik skausmas ugdo sielos gabumus.

Visa tai per daug tobula, kad būtų tiesa.
Išmokim džiaugtis net vandens lašais ar saulės zuikučiu ir grįžkime į vaikišką tyrumą.
Nekaupkime, tai kas rūdija ir nepastovu, o tik tai, kas amžina ir nesunaikinama.
Ramybės ir meilės
:)

1. Prieš vėją nepapūsi.
2. Prieš vėją įmanoma pūst, tik reikia žinoti kaip būtent tai daryti.
3. Norint pūst prieš vėją, reikia tapti vėju, ir dar galingesniu už jį (jei nori prieš jį papūsti).
4. Gali tapti kuo įsivaizduoji ir daryti, kas geriausia, bet tu esi žmogus, vėju juk nevirsi, vien tam, kad galėtai pūsti stipriau už vėtrą.
5. Vėjas tam ir yra, kad pūstų amžinai, o tu? Kaip ilgai norėsi ir galėsi tai daryti?
6. Tu esi žmogus, gyvenk kaip pavyzdys kitiems už juos.
7. Prieš vėją nepapūsi - neverta.

Mums patinka praeitis, nes ją gana lengvai galime sužinoti. Ateitis dar labiau patiktų, jei  būtų ją pasiruošusių žinoti.
Lėtai augdamas, toli nematysi.
Žmonės!? Egzistuokite sąmoningai.
Ką gali vienas vyras ir viena moteris, to negali, nei tūkstantis moterų, nei tūkstantis vyrų.
Teorija, be praktikos, tai rėtis sklidinas vandens.
Akis į dangų!
Mes paukščiai mažyčiai, mes skraidom netyčia ir pamirštam kasdiena dainuot.
Numirti šypsantis - praeitis. Geriau nemirti ir mokinti šypsotis kitus ; )
Baimė bijo bausmės. Meilei nėra ko bijoti.
Jei burė didės - vėjelio užteks.
Pastoviausia žėmėje - nuolatinė kaita.

Aš vis ieškojau trečio karto... Nemačiau. Kažkaip keistai visa tai atrodė: buvo pirmas, antras, ketvirtas, penktas gal net ir šeštas, bet tik ne trečias.
O kur jisai?
Taip, tai būtent jis ir vyko man panosėje, gal antras buvo per menkas ar silpnai įrašytas, bet trečias kartas vyko (vyksta) dabar.
Džiugiai nuostabu visa tai švęsti. gyvenimą ir jo pagrindinę dalį - meilę : )

Dabar pats laikas:
Delis turėjo gudrias akis, mažą tampė mane rogutėse, daug šaunių akimirkų praleidome kartu. Ačiū, kad buvai.
PAGARBA, už tai, ką palikai...

Ji yra visa galė, Mano Brangieji.
Visagalė.
Taip ir yra.  Ačiū

Ji yra kvėpavimas beorėje erdvėje, kai nieko neužuodi, tik patį save. Tai savyje pačiame sudeganti savastis, tai gaisras, ugnis ir drėgnai maloni liepsna. Tai autogenezė ir metapsichozė įvykstanti tame pačiame žmoguje, toje pačioje vietoje, tą pačią akimirką ir niekada nebesibaigianti.

Vaizduotė, tai ne kūryba, o regėjimas.
Jei norite matyti toliau, nei yra horizontas, pirmiausia pažvelkite sau po kojomis.
Viskas jums, pagal jūsų tikėjimą.

Atsimerkite, kai kiekvienas žengiame, kad ir kokius žingsnius, jau žinote, sekančiuosius. Susiliekime su kiekviena akimirka, tebūnie viskas meilėje ir šviesoje.