Miauw... Jie mane užveda daugiau, nei kas kitas. Kerintis, apgaulingi, patrauklus, daug žadantys, o visų svarbiausiai, kad mes negalime sustoti kviepuoji ir išvengti nuostabaus aromato.

Bendziau padaryti staigmena, o gavosi, kad mano staigmenos niekas nesuprato. Siaip yra dar blogiau Ji ir kiti dar svarsto ar ja priimti... blin, mane tai nervina... kazkoks apsurdas... Pasiuliau vazuoti i jurmala  keliems draugams nieko uz tai neprasydamas, o jie dar galvoja ar jiems apsimoka. f**k, Gal tai zenklas kad reikia kitu draugu....

Ryt eisiu butinai saules spinduleliu prisigaudyti ir paskui uzsikonservuosiu  ziemai. Juk tuos spindulelius taip lengva pagauti pievose kaip ir margus drugelius... O zieme tada dar pasilinksmisiu... Pimasis mano planas ziemai...

Kaip niekada tamsu.... Naktis šalta, bet tokia miela užlieja visą kūną... telieka atsidusti, kad parodytum savo pasigerėjimą ja. Ji man patinka kaip ir... dievinu naktis... Jos šaltas, bet visada sugeba priimti . Nebilei daugiau pasako negu galbedamas ( kavila mintis jos juk nesneka :D) ai... Zinai tik tiek kad jau turiu savo zmogu salia... Ir viena diena jis bus dar arciau. Jei :* nors ir virtalus...

Dar vienas toks rytas... Pabundi bet nebenori atsimerkti nes zinai kad jau pavelavai pabusti... ir tada sauna mintis kad viska reikia kesti nebesinori daugiau taip atsibusti... kai zinai kad tu atsilieki ir taip greit nuvilsi kitus kurie tavimi tyki... Kvailas as esu kad viska laikau savyje bet ka padarysi. Todel mano draugams reiktu prisimti posaki apie mane :"neviskas taip yra kaip is pirmo zvigsnio atrodo" dar galiu pridurti kad as jau senai nesnekejau atvirai... Tai mano problema... Ja as isspresiu... Ir be pagalbos nes nepavyks kad ir kas bandytu padeti...

Taip. Vel i tuos baltus lapus isliesiu ka nepasakiau kad ilgiau nebalaikyciau. Ju jau perdaug kad sugebeciau islaikyti. O dar snd Ji pasake kad jei sunku susitikti kad  pavargusi ir tingi kelti koja is namu. Tikiuo kad ka nors slepia nuo manes... Kitos priezasties namatau arba Ji mane jau nebe.... pakelia.. Nors winampas nepaveda suka vel ir vel salso dainas kurios tokios niautralios man.. Jei tik rukiciau db ant palanges sedeciau ir prisirukyciau kol apsivemsiu... as pasiilgau. Saldituve radau pieno yra visa ismaukiau. Atsalo smegenys ir jausmai. Gerai snd to pakaks.

Širdies pieva joje griežiantys svirpliai ir ne vien jie... Senokai nešienauta nelaimiu dalgiu, kuris nukerta draugystes gyjas... Juk jis visada buna, bet jis Dievo kūrtas ir nupjauna tik nudžiavusias smilgas... Cigaretes, alkocholis jie tikrai nera tie per kurios atrandeme draugus ar bandome linksmintis su draugais... Jie tik suveda į krųvą tuos, kurie jau senai yra nusivylę, nebepakeliantys tikrovės jausmo... O viskas kyla tik dėl to, kad nemokame mylėti saves... Viskas dėl nesamonių, t.y. siekiame buti idialus... O juk viskas ir yra idomiausia kas išsiskiria, maištauja pries tai kas nusistoveja, sustabareja kvailos nerasytos taisykles, kurios suvaržo zmogų ir privercia būti nenuoširdžiam, užsidaryti savyje... Tipo apsaugoti save nuo kazko blogo. Tai nelogiska nes niekoda gerai nesitiasi ilgai o kai tai buna nepastibiame ar galvojame kad greit bus blogai ir niekada nepagalvojame, kad butent siuo metu tik tereikia džiaugtis, kad patirtum pilnavertiskuma ir euforija , juk jos yra visa ko dalis. Gyventi pilkai, be jausmu nesvarbu ar jie bus nuspalvoti juodai ar spalvotai, tai tas pats kas balta poperiaus lapa spalvoti baltai.

Čia tai pat kaip upėje, kurioje visi žmonė plaukia pasrovui kol gerai arba blogai, bet nedaugelys susimąsto išlipti į krantą ir pažiūrėti iš šono, nes tik taip pasimato visų nutylėjimų reikšmės, melas, kuri išduoda mūsų kūnas, mylė, kuria nebemokame išreikšti nes jau byjome artumo,atvirumo, kuris nuriangia nuogai ir pastato tave pries ji ar ja. Nors kai ir išmoksti tai padaryti, greitai tai uzsimirsta todel reikia kartais uzuosti vejo kavapa miske, ruko prisieletima drėgme prie skruosto, pakleti srauge nuo jos šliaužiamo kelio...

Viskas ne iš kokių knygų, patirties, pasakojimų, pamokų, bet iš tylos, ilgos tylos, kurioje susitinkame mes patys save. Vieni saves išsigasta, o ,kas lieka Jie patiria žodžio galia, verte ir netik jo bet ir visų kitų pojučių, kurios dažniausiai užmirštame, kad tai yra dovana, kuria kasdien galime džiaugtis... Velnias koek mazai zmoniu moka tikrai dziaugtis...

Čia nemano žodiai, bet jie čia yra labai vertingi [ Šitiek sutikau žmonių, Dieve, už juos ir už tuos, kurie dabar miršta.]

Aš myliu Ją, o Ji mane. Bet esmė tai, kad Mes skirtinigai mylime: aš Ją kaip artimiausia žmogų, o Ji tik kaip drauga...

Kiekvienu prisilietimu galvoju, kad Ji šį kartą jau tikrai ... , bet ne viskas sugriuna po to, kai pasaku ką jaučiau ir ka Ji. Aišku Ji galėtu meluiti ir nepasakyti tiesos, bet mes gyvename tikrame pasaulyje, o ne taip kaip norėtumėmę... Tiesa kartais ir rėžia iki kraujo, bet kartais tai yra vienas grynas jausmas be nieko daugau...

Pakelui važuojant iš Panevėžio žiūrėjau jei prietemoje į akis. Jos akis tiesiog mane lietė kaip bučiau nuogas visiems jausmams. Ji tiesiog paima iš mano širdies kertelės paima, pakiloja, apžiūri iš visų pusių ir vėl padeda atgal... Tada pats pasilinkau arčiau ir skaitau Jos mintis iš akiu... Velnias kiek jos išduoda... Galima sakyti viska tik tereikia isiužiūrėti... Gal net per daug... Matai šilumą, džiaugsmą ir baimę, kad viskas pasibaigs geriausiu atvėju už 4-5 val. Po to bus štilis visa sausio mėnesį...

Net nezinau nuo ko pradetti....

Sedziu tikybos pamokoje ir mokytoja pradeda sneketi apie meile apskrtitai ir pasako kad jei zinai del ko myli zmogu tai jo is tikro nemyli... ar seip nors atkreipi i to zzmogaus padeti visuomeneje...

Pries 3 dienas as sedejau kavineje su lb mielu zmogumi:
- Ar del ko tu manim zaviesi,-paklause ji...
- Nezinau...
- Ar tu is tikro nori mane pazinti?,- pilnomis tilromo akimis paklause...
- Nes tu mane pakerejai sokiais,- eksprontu sumeciau kai as ja pirma karta pamaciau o siaip as iki db nezinau del ko ja myliu

Dabartis savaime kūria ateiti... kas vakar buvo ten ir palieku, už tukstančių varstų... Ir liekam į sniego pogą tegul pagauna ir suka suka :)