Ezopo kalba neišeina parašyti.
Viskas per atvira, kad net kaip
siklas rėžia iki kraujo...

man kadzko truksta... jauciu... Ir net zinau ko... Visa beda kuri yra as neistengiu ja spresti... galbut ir nenoriu... Bet vis laukiu kad kas mane pastumtu nors judeti jos link.. Nebesakysiu kad man sunku nes vsi tai supranta... Visa esme yra tai kad as noriu ir del to nieko nedrau cia kaip nori nusiskinti grazia rozia Jai bet vis susilaikai nes nuskinimas pakeis dabarti...

Sielos sildabras sužvilga akyse,
nusimetame kasdienybes kaukes.
Pasitraukeme į vienatvę,
nes joje nieko keisto neatsiranda.

Tiesa priverčia mintis suktis, maištauti
kol mus palaužia mirties gniaužtai.
mirtis visada įvykdo savo pažadus
Nuo to niekas nesisustoja, nepakinta pasaulyje,
laikas liakia tolyn degindmas paskutines likusias kitų minuties...

"Visi divai vienodi. Jie sinai jau prasigėrė." Kažkur tai išgirdau ir prisiminiau nežinau dėl ko , bet vis tai yra... Jausmas toks kaip butum sudaužes dideli veidrodi, nors ir žninau, kad šukes neša laime tu net optimistiškos minties neturi galvoje.Abejengumas menes niekada nevaldė ir nusprendžiau jau kai ką...

Reikai pasikeisti. Nors to niekada nebus, aš sau taip pasakiau... juokinga kai save gerai supranti... tikuosi, kad išs vakaras pakes ir atneš ka nors gyvenime.

senai taip norejau atsiset atsipusti, o gal net nugriūti po žaliu klevu ar kitu medžiu. Atsigeri pieno ( jam aš dabar jaučiu priklausomybę, tai tikrai kažkas nesuvokiamo) arko kito. Pasiimti pieštuką į rankas ir piešti praeiviu portretus ar seip kur sedinčiu... tai raip intriguoja... ar seip gamta užauginti lape su HB model pieštuku...

tampačiam egzminų liūne...
nesvarbu ar išlaikiau ar ne, bet stengiausi... užtat... :)

Hmmm... Juokinga :))) bet tiesa kad mes žiurim kitų reikalus ir net negalvojam apie savuosius tai gal ir nuošiurdu, bet ne tikra...

To aš labiausia pasigedau šiame pasaulyje. Kaip ir kitos gražios žmonių vertybės doros... Net nežninau bet mes visi emsame prisidėja kad nuvalkiotumeme stebuklinga galia turinti žodi MEILE ir užmiršdami ir pašalindami  kaip nereikalinga šiukšle... Bet kuo labiau mes norim tapti žmogesni wisa taip prisimenme ir tampame visuomenės taikinias kurie ir tik taiko iš tavęs  pasišaipyti ar pažeminti o kaip noretusi kad tave suprastu tokiu momentu ir tada gimsta nekaltas sisižavėjimas kaip tave užstoja pirešingos lities asmuo... :)

Žninau kaip jau žodis meile yra nuvalkiotas ir pasidares banalus bet wistiek as apie ja nes daugiau nezinau kaip tai pavadinti kai gali užkita žmoguti numirt... Mirtis vienintle kurioje yra tokia tustuma kad viska prarija ir nieko nebesusigrazinsi , kad ir kaip noretum... Nežnau bet tik taip manau kad mes dauguma sau meluojam ir wadinames žmonėmis kurie per kvaili patiketi angelais ar geru gyvenimu.

Tiesa ta kad mes visi bandom islaikyti savo ego ir sielos pusiausvira kad vis atrastumeme gyvenima kazka naujo. Juk gyvenimas vienas ir ar švaistyt ji ar ne tai tavo pasirinkimas