mes pigūs tokie, kad niekas
nenori net teptis rankų
į purviną sniegą
aplankė

mes pigūs todėl ir nedrįsta
niekas apreikšti savęs
bijo taksistų
išveš

mes pigūs bet niekas nežino
kad galiojimas - vasara
ir brenda karklynais
į pasaką

kai ant stogo ne varnos, o mes,
Dievas tyliai atsiverčia knygą,
bet neskaito, o stebi gatves,
stebi mus, pelenais išvalytus.
o mes stebime jį - paprastai,
ir susikalbam taip, kaip nemokam,
čia ir dulkės, ir miesto kvapai,
mūsų ašaros, primena juoką.
ir kai brėkšta, kai rytas gilus,
danguje jis gesina žibintą,
ir uždaro į pietus gandrus,
užsimerkia, o mes tyliai švintam..

"aš sapnų pardavėjas
<...>
tu kaip krentanti žvaigždė
<...>
ratas.
<...>
negalėsi išeit."

am.

stipriau nei įprastai
ir iki galo,
apsižvalgyk - aplink.

kiek gero,
kiek erų
ir kiek eurų,
ir standartinių žmonių.

na tai pabūkim kitokiais -
žinau, smagu.

o mūsų dangų apkalė skarda,
ir pakeitė devizą - tik grynais,
jau galime atsiskaityti už save,
tikėti - kad be išimčių atleis.

trumpa istorija - tai kai kurios svarbesnės datos.

o jei - tai adatos išgydančios ligonį?
tuomet pažymiu aš save ir pažymėtieji,
užpuola, tarsi žiurkės laivą Nojaus.

sunervino sapnas.

o kartais manęs čia per daug,
ateinu nesibeldęs, nekviestas,
ir netaktiškai pradedu šaukt,
ir pabunda apydurnis miestas.

bet būna, kad atsakymų nebus,
bet būna, kad atsakymai ateina,
vėliau - kai miega užupio lietus,
kai tu miegi - - -

ant mano stalo tavo plunksna,
nejau tu paukštis? ne žmogus?
taip klausiau aš tylos bet būna,
bet būna, kad atsakymų nebus.

su plunksna parašiau auksinį kardą,
sidabro žiedą, miegančius namus,
tik niekas neįskaitė mano rašto,
nes mano raštas - įvykis painus.