Sugrįžtu į tas dienas kai mes buvome vaikai.
pirštais valgiau ledus iš indelio,vaikščiodavau išsiterlinusi ir iš tikrųjų visai nerūpėjo,kad KAŽKOKS BERNIUKAS mane pamatys.
juokdavausi kol kelnės būdavo šlapios,bet žinojau,kad esu laiminga,o kitokia būti aš nemokėjau.užsinorėdvau šokolado - pasigamindavau.paimdavau grietinės,kakavos ir cukraus.ir valgydavau šokoladą.tfu.
mamą matydavau retai,kalbėdavausi su savimi ir kviesdavausi dvasias įlindusi į spintą,kurioje slepiasi tamsa.taip lindimas į spintą man kainuodavo daug baimės.o ten viso labo buvo tik tamsa.ir jokių juodų rankų,prisiekiu.
dabar kvėpuoju tavo oru.valgau akis.tu visas mano.dabar ir amžinai.glostysiu tave kaip naminį gyvūnėlį ir šildysiuos kai sušalsiu.pasiilgau banalumo,juk originalūs žmonės neįdomūs[man taip kažkas sakė,bet aš tam nepritariu].savaitė.dvi.man tai atsibos.ir vėl kaip drugelis apdegęs kartą sparnus skraidysiu prie kitų ir gundysiu savo sparnų grožiu.
juk viskas dar nelytėta ir neragauta.duok man.
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
***Kam vaikščioti apsijuosus nekaltybės diržu,jei galvoje tik ir sukasi mintys kaip patvarkyti tą gražų vyrą kuris eina priešais.
Ir jei kada sugalvosi aplaižyti butelį iš kurio kątik kažkas gėrė vermutą net neabejok.Apžiok.Ir įsivaizduok super vasarišką čiulpinuką tik su kotu.Juk čiulpti juos dabar madinga? Palikau savo pėdų įspaudus ant šlapio smėlio kuris man kartais po nosim mojuoja silkės kvapu.Juk jūra negyvai užbučiuos mano pėdų duobutes. Kelias dienas sedėjau ant kėdės ir mąsčiau ką rinktis : vyrą ar vazą siauru kakleliu. Galiausiai pasiunčiau pasaulį velniop ir nuėjusi prisigėriau kruvino,tfu pasenusio vyno.Bet juk vynas kaip ir vyrai kuo senesni tuo daugiau paslapties slepia. Prisigėrusi žagsėjau tyloj.Mano žagsulys nuskambėdavo kaip liūdnas sielos akordas.Nusispjoviau tiesiai ant kilimo. [c]Po velniais.Kam aš tą nekaltybę iš dangaus pasiėmiau.Juk geri žmonės eina į rojų,o blogi į pragarą,bet juk sakoma,kad pragare yra ne tai ko tu nori,o tai ko tau reikia.Velniop.[/c] ***Džiaugiuosi,kad trinate mano naujausius kūrinius.
Siūlau ištrinti visus. Juk gražiau atrodys : Kūrinių nėra... ***Susiriečiu į kamuoliuką.
Gulėdama ant grindų primenu meilų ir lipšnų katinėlį betrūksta vienos murkiančios frazės iš mano vidaus. Bet aš teesu ištrintas vėl nupieštas,suplėšytas ir suklijuotas,išardytas ir vėl sulipdytas gabalas pasaulio. Taip būtent pasaulio.To kuris aplink savo ašį apsisuka per dvidešimt keturias valandas.To kuriuo tu vaikštai kasdien spjaudydamas savo batus,kad labiau blizgėtų Kurį kažkas kesinasi suvalgyti,sukramtyti,susmulkinti savo priekiniais dantimis. Šiepiu nąsrus. Išlenda iltys. Perkąsiu tau kaklą.Nuoširdžiai įsisiurbdama į tavo nuogąstavimus ir aimanas.Išgersiu visą kraują iki paskutinio lašo.Kol liksi sausas. Taip. Šiandien tu švarus. Tik kažkodėl švelniai dvoki nuvytusiomis levandomis. Na tokiomis kurias mano teta džiovina ir krauna tualete,kad palaikytų gerą kvapą. Atsargiai tave pamirštu Kaip nemalonų vakarykštį sapną graužiantį mane it žiurkė. Užsimerkiu. Pagaliau tamsa,ramuma ir tyla. Iš tamsos iššoksta siluetai. Na visų tų žmonių kuriems perkandau kaklus. Aš esu tyla.Tavo ausyse ***Sukrešėjusios meilės balose mėtosi buteliai.
Nudaužtais kakleliais dieviškai aštrūs. Šypsosi. Pasiutę kaip velniai prie pragaro vartų Atidarytų. Turiu kubilą sklidiną vandens Žiūriu į vandenį norėdama išvysti save Mama juk pasistengė Sudaužė visus veidrodžius. Pasukos. Šlykšti balta masė. O kam rūpi? Kam gi rūpi ? Panardinu veidą į pasukas. Šlykštu imu žiaugčioti. Kažkas už plaukų mane ištempia iš pasišlykštėjimo ekstazės. Šypsausi. Bandžiau įsivaizduoti kaip šlykščiai atrodau,bet burnoje vėlėsi šleikštulys ir nedrįsau net pagalvoti,kad nesusivemčiau. Pakėliau akis. Žalia uniforma. velnias. - Su farais neprasidedu - leptėlėjau. - O manai tavęs kas nors klaus ? Pralaimėjau. Visgi tinklinės pėdkelnės daro savo. Gulėjau ant devynaukščio stogo ir viena po kitos traukiau cigaretes - Gyvenimas manęs nevertas - kartojau. Aš Ir Žvaigždės. Butelio šukės nuorūkos Pasukos Raugintos Pasukos ***Atrodo vėjas gali nupūsti kaukes nuo mūsų veidų. Perkreipti šypsenas ir jas paversti liūdesiu. Sakyčiau vėjas - visagalis. Aš nemeluočiau,juk niekada nemeluoju. Pianinas. Muzika raižo mano rankas Priglaudžiu lūpas prie odos Šiandien kraujas neskanus. paimk mano ranką ir nepaleisk Kužda kažkas pasislėpęs naktyje. Vėjas? Ir vėl tas prakeiktas vėjas? Jis išnešiojo visus mano parašytus laiškus ne tiems adresatams. Suvalgė visas rožes kurios tiesa dar nebuvo spėjusios pražysti. Gyvenimo idilė ? Suplėšysiu dangų Ir ką tu man padarysi? Nupjausi pirštus virtuviniu peiliu? Man juk vistiek neskaudės. Užgesinsiu saulę Verksi ? Na ir kas,kad paskui persekiosi mane su plyta rankose. O aš maigysiu fortepijoną atiduodama jam visas savo emocijas tarytum dulkinamą kekšę atsiduodančią pigiais turginiais kvepalais tokiais kuriuos gėriau praeitą naktį.Aš fortepijonui atiduosiu savo įtūžį ir talžysiu jį per skruostus,braižysiu,kad liktų gilios žymės.Nemylėsiu.Tik ironiškai šypsosiuos Aš tau atiduodu visą save tik už pusę kainos,juk šiandien sekmadienis ***Ji klykė tarsi suskilusi saulė Kuri rengiasi sudužti į nenusakomą begalybę geltonų šukių. Bet rodos brėkštantis rytas manęs pagailėjo Ir panardino ją tankėjančiame rūke Jos klyksmo aidas nutilo. Mieloji,ar žinai,kad šią savaitę mieste išpardavimas? Kažkas ruošiasi parduoti savo svajonių perteklių,pagausėjusią neviltį ir visas į kibirėlį surinktas ašaras. O pati neturi ką parduoti ? Atleisk,tu juk laiminga. Ir tavęs juk neliečia tai,jog mažuoju dešinės rankos piršteliu sieki debesis tik todėl,kad aš už tai atidaviau savo laimę. Tiesiog pardaviau Viešpačiui už stiklinę vandens. O jai sudužus netikėjau,kad jis ištikrųjų toks beširdis ir lyg niekur nieko atėmė mano laimę galbūt paslėpė stiklo duženose. Arba ją išsiuntė į žydinčius Japoniškus sodus,kad ji daugiau manęs niekuomet negalėtų rasti ***Odos gabalėliai ant ilgų adatų
Kartais surudyjusių, O kartais kruvinų. Meilės trupinėliai Sudaužytose širdyje Ir tarytum viskas tau Lyg Dievas tau būtų sukuręs dangų Dangus - tolybė Sakyčiau tavo veidrodis. Sušalusios žiemos Vakaro delnuose Niuniuoja liūdnas daineles. Apie žvaigždes Kurios išdavė dangų Savo tobulybės karalystę Pabėgo mažomis kojelėmis Pasaulio link, Kad kažkas į jas žiūrėtų ir sugalvotų norą Kad kažkas taptų laimingu. Jei tik leistum būčiau dejonė išsiveržusi iš tavo išvalyto vidaus. Svajonė kažkada sudužusi į galingos jūros molus. Jūra - kurią laikytum veidrodžiu tavo pasaulio. Tik tam,kad užsimerktum Įkvėptum Ir iškvėptum Vakarikštį gyvenimą Dvelkiantį Dangumi. ~Dangus~pasiekta~tobulybė |
  |
©
2001-2025 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |