Sugrįžtu į tas dienas kai mes buvome vaikai.
pirštais valgiau ledus iš indelio,vaikščiodavau išsiterlinusi ir iš tikrųjų visai nerūpėjo,kad KAŽKOKS BERNIUKAS mane pamatys.
juokdavausi kol kelnės būdavo šlapios,bet žinojau,kad esu laiminga,o kitokia būti aš nemokėjau.užsinorėdvau šokolado - pasigamindavau.paimdavau grietinės,kakavos ir cukraus.ir valgydavau šokoladą.tfu.
mamą matydavau retai,kalbėdavausi su savimi ir kviesdavausi dvasias įlindusi į spintą,kurioje slepiasi tamsa.taip lindimas į spintą man kainuodavo daug baimės.o ten viso labo buvo tik tamsa.ir jokių juodų rankų,prisiekiu.
dabar kvėpuoju tavo oru.valgau akis.tu visas mano.dabar ir amžinai.glostysiu tave kaip naminį gyvūnėlį ir šildysiuos kai sušalsiu.pasiilgau banalumo,juk originalūs žmonės neįdomūs[man taip kažkas sakė,bet aš tam nepritariu].savaitė.dvi.man tai atsibos.ir vėl kaip drugelis apdegęs kartą sparnus skraidysiu prie kitų ir gundysiu savo sparnų grožiu.
juk viskas dar nelytėta ir neragauta.duok man.