Dangus- pasiektaTOBULYBĖ

Pavargau ilsėtis
Grįžau

VisogeroMielieji
Pasiilgsiu

O gal kažkur giliau?
Jei rasčiau aš tą kelią į šviesą,
Palikčiau visus jus čia ir niekuomet,
Niekuomet negrįžčiau atgal.

Einu {šiknon}

Tylioje vakaro prieblandoje,tarp daugybės kitų aurų stovėjo Jis.Už manęs ir žvelgė savo tuščiomis akimis.Vakarinis kapinių peizažas kėlė baimę,kažkokią tai gimstančią pasamonėje ir nervų ląstelėmis užvaldančią protą.
Imu žvalgytis,aplink nematydama nieko išskyrus senus paminklus{apsamanojusius},lapų begalybę pakiliai kylančią į dangų.
Girdžiu kaip pavargę medžiai glaudžiasi šakomis vieni prie kitų,sukeldami garsėjantį šnabždesį.O aš imu jaustis viena iš jų.Iš medžių.
Kažkas padėjo ranką ant peties,nedrįsau atsisukti.Mane apkabino užuodžiau vyriškus kvepalus.Mano baimių pasirodymas viename asmenyje?Jos visos tilpo kažkokiame vyre?
Tas kažkas ėmė man bučiuoti kaklą.Nejudėjau,mano akys žvelgė į tolį,tas kas nesenai sedėjo šalia{jaučiau jo aurą} išėjo,net neperspėjęs.Bet kodėl?
Sukau galvą norėdama pažvelgti kas ta baimė aistringai bučiuojanti man kaklą,kai tuo metu galvoje gimė beprotiškiausios mintys.
Atsisukau.
Į mane žvelgė dangaus mėlynumo akys,daugiau man nereikėjo nieko.Nežinojau kieno tos akys,kam tos akys,ir kodėl tai iš vis akys.Aš jose tarsi prasmegau tarytum bedugnėje,taip tolygiai skęsdama.Be panikos.
Ėmiau skristi kažkur,į kažką.Nuo kažko.
Pievoje žydėjo gėlės kažkas klausė kuri iš jų norėčiau būti aš,rožė?Jei taip tai kokios spalvos.Nebūčiau rožė,juk taip susibadžiau rankas jų spygliais,o dabar vėl eičiau pas jas?Nieku gyvu.
Būčiau saulėgrąža arba pienė,kelčiau savo galvą aukštyn į saulę reikalaudama meilės{šilumos},bet paslapčiomis žiūrėčiau į dangų.Ieškočiau tų akių kuriose paskendau ir daugiau niekuomet nebeišnirau.

Begęstančių žvakių prieblanda,mano delnuose tokiuose ištirpusiuose ir pavargusiuose.

Aš mačiau godžias tavo akis,kai nusirenginėjau prie lango{tu apsimetei,kad maitini paukštelius savaitės senumo batonu}.

Mačiau nusivylusį žvilgsnį kai nuskrido išgąsdinti paukščiai{o aš apsirengiau}.

Ir tu daugiau juk niekada nebepakėlei į mane savo dangaus mėlynumo akių,nebežvelgei susižavėjusiu ar aistros kupinu žvilgsniu{lyg balandžius aš valgyčiau pusryčiams,pietums ir vakarienei}.

Nekenčiu

Tų pilkų snaigių verkiančių žiemos ašarom.

Praėjusio laiko,daugiau niekada nebegrįžtančio atgal.

Pasakytų žodžių išskridusių į tolimus kraštus.

Juodų siluetu kalbančių,bet nedrįstančių išlįsti iš tamsos.

Paskenduolių,kurie ištikrųju niekuomet nenuskendo.

Meilės kuri ištirpo vos išlindus saulei{pavasarinei}.

Pienės pūkelio kurį iš manęs pavogė vėjas.

Gyvenimo kurio niekuomet neturėjau{nusipirkau iš kitų}.