~Sakai,tie mažučiai pūkeliai krintantys iš debesų krinta tik MAN?
Na tie lengvučiai kamuoliukai.Jie man nukrinta ant veido ir jį braižo miniatiūriniais savo nagučiais.
Šalta.Šalta.
Tas storas balto šilko sluoksnis užklojęs visą vaizdą kurį mato mano akys.
Tas storas sluoksnis riogso ir ant manęs,mano minčių,jausmų,mano baimių ir įsitikinimų.
Smulkiai sukarpytų ir sudegintų mano svajonių pelenai sklandė vėjuje,nerasdami vietos kur nusileisti.
Ką įsimylėti,ar galbūt įskaudinti.
Aš stoviu tarp pūkelių begalybės ir stebiu savo svajones,jos mane verčia šypsotis.
Jos man liepia.
Bjaurybės.~

~Labanakt,Romeo.~

(Atsiprašau Metaline_Piewa,pavogiau tamstos kreipinį).

~Ar šiandien dar atsimerksi?
Sakai tau nepatinka geltonos rožės?
O tai kodėl dantų šepetukas geriau?
Surūgo kefyras?
Šakės taip ir galvojau,kad šiandien jos gimtadienis.~

~Man mama sakė, kad didelės mergaitės neverkia.
Nemeluok dabar ne pavasaris.~

~Aš pamenu tą vietą kurioje mačiau tave paskutinį kartą.
Blaškeisi prie vandeningos Nilo pakrantės kur margi drugeliai šoko tango.
O tu sau vienas atsisėdęs ant lieptelio mirkei kojas vandenyje.
Tavęs nedomino tai,kad vandenyje knibždėte knibžda piranijų.
Nekėlė emocijų ir tai,kad tolumoje kažkas šaukia tavo vardą.
Sedėjai ir šypsojaisi,mėgavaisi saule.
Gyvenimo džiaugsmais.
Pameni,aš tau pasakojau,kad ties Nilu yra riba tarp gyvenimo ir mirties.
Taip,taip per tą pačią tapybos pamoką,kai mokytoja mums liepė tapyti Nilą.
Maniškis vanduo buvo žalsvos spalvos,o taviškis mėlynas.
Mano pakrantės buvo geltonai raudonos,o tavo ryškiai žalios.
Nusišypsojai pažvelgęs į mūsų piešinius.
Man atmintyje įstrigo tavo tarti žodžiai :
"Ramiai numirsiu tik tada kai nuvažiuosiu TEN,kur pieva geltonai raudona".
Aš šypsojausi.
Tu ten nuvažiavai.
Ir mano piešinyje buvo nupieštas dailus vaikinas sedintis ant lieptelio ir mirkantis vandenyje savo kojas.
Tarp piranijų.
Tarp...gyvenimo.~

~Aš niekada neturėjau sparnų,bet tikiu,kad vieną gražų rytą kai prabusiu juos jau turėsiu.~

~ei, melyni plaukai
tinka tau labai
aš sąmonės netenku
man dar labai patinka
tai, kad tau nestinga
šypsenos ir gėlių
užteks liūdėt aš taip seniai
jau noriu skrist
jei tau baisu
į mano ranką įsikibk
ir aš žinau, kad mes negrįšime atgal
ir aš žinau, kad tam ir duota ši diena
o tavo keistos akys
kartais jas pamatęs
aš visiškai sutrinku
o tavo tylūs žodžiai
kartais man atrodo
lyg balsas iš debesų
o tu puiki šiandieną
ir mes geriam pieną
sedėdami ant grindų
jei mes liksim dviese
pasakysiu tiesiai
mes rasim bendrų taškų~

~Mano gyvenimas per daug trapus,kad leisčiau jam sudužti.~

Kartais svajonės neatitinka realybės.
O paprasti norai yra neįgyvendinami.

Rodos,kažkada kažką turėjau.
Bet dabar viskas ištirpo.