Pateikus save kaip duoną į stalą grubių rankų būt suplėšytam, sukramtytam, suvalgytam nebūty juoktis sau žinant - dainuosit ir šoksit, ir ugnys liepsnos, juokas skambės, dainuosit ir šoksit, ugnis virš galvos, dainuosit ir šoksit sužibus žvaigždėms, žarijos mirgės, manęs nebebus, dainuosit ir šoksit, keliausit tolyn - namų pelenai su jumis plaukuose, dainuosit ir šoksit... iki pat pabaigos.

KŪJU JAS, KŪJU!

Visada bijau eiti prie lentos. Klasiokų žvilgsniai - vinys iš pneumatinio plaktuko, prikalantys delne sugniaužtą kreidos gabalą, kuris tirpsta nuo prakaito. Žvilgsnis į nebylią mokytoją: "sprendimas geriau tegul bus teisingas". Koks, po velnių, teisingas sprendimas muzikos pamokoj? Košmariškai sustingusiame pasaulyje triukšmauja tik didelė stora vasarinė mėsmusė, kvailai, kvailai, kvailai daužydamasi į lubas. Nugara nubėga lipnaus šalto prakaito litras.

Atsimerkiu kitas ir kitur. Žinantis teisingus sprendimus: reikėjo ne kreidos. Reikėjo kempinės.

Atrodė, prabėgo tik penkeri metai. Pasirodo - septyneri. Ką padarysi. Laikas padėti taškus ant i.

Sujuda žemė, nuslenka karsto dangtis, atsikeliu aš pats save palaidojęs po kasdienybės dulkių klodu. Ir gyvenimas tęsiasi, kaip ir tesėsi visą laiką, kol buvau pasilaidojęs.

prabudau juodoj nevilty
nežinojau, nei kur, nei kokio velnio einu.
Iš veidrodžio į mane žvelgė pajuodavęs snukis; griebiau skustuvą.
Vienas mostas,
du - į baltą kriauklę krenta gaurai,
ir snukis vėl švarus
Palengvėja bematant
[vanduo teka plaukais]
bet tebemąstau apie egzistencinę beprasmybę.

Matyt, pirmadienis - peršasi išvada -
dangus - pelenų pilkumo
ir tai būtų pakenčiama,
bet ties šiaure pro pragiedrulius
nešviestų stingdančio šaltumo dangus
ir dabar, šią akimirką,
visata persmelkta kaustančio venas šalčio.

(išbraukt)Todėl bet kas, kas leidžia užmiršti, kad po realybės burbulu - kaip ir virš jo:
TUŠTUMA(/išbraukt)

na, bet gyvenu jau naujoje vietoje,
geresnėje bent energetiškai;
nors pirmą naktį mane nudūrė, o antrą - gesino žvakes,
bet it's all right,
it's all right

ir, matyt, tik muzika gali išlaisvinti:
knygų, pasirodo, negaliu,
o filmų, kad jau taip - nenoriu.

Gyvenimas - visgi - sūpynės. Vieną dieną - tik duok raudoną skudurą, akys krauju pasruvusius, snukius visiem daužyt, kitą - nei bū, nei mė - tiesiog guli ir bandai visai nustoti kvėpuoti vien tik valios pastangomis. O kas daryt? Toks, kaip banaliai sakoma, gyvenimas - kraujas ir purvas, saulė ir tyras vanduo, angelai ir kalės; kontrastas, atleiskit už necenzūrą, nivjibenas. Bus tau, durniau, į fraktalus raustis... O sapnai, sapneliai užparintų neuronų - ryškesni, malonesni, geresni už tai, kur prabundi - į neplautų indų stirtų ir pilkumu pasmerktą pasaulį.
Oi, gal aš čia negatyviai pernelyg - gal išties nepakankamai pozityviai mąstau? Tačiau tarp "nepakankamai" ir "pozityviai" visgi derėtų dėti kablelį - jei viskas tau rūžava, tai nusiimk akinius, jei ir nusiėmus akinius rūžava, tai kalk benzodiazepinų ir ramiai gulėk, kol praeis haliucinogenų poveikis. Supisti narkomanai. Ai, bet apie ką aš čia? Apie tai, kaip blogai, savaime suprantama, kad aplinkui - vieni debilai, išskyrus, žinoma, absoliučius daunus, kad pasaulinė ir lokalinė ekonomika eina šiknon, kad visas ėdesys - plastikinis, kad visos bobos - kalės, kad visas gyvenimas - šūdas, o saulė - supistas žibintuvėlis. Kurio nesimato, beje.
Reikalingas pokytis! Draugas sako - reikia stabdyti planetą. Aš - už. Kam nepatinka - galės išlipti. Bus dienos pusė, kurioje augs kanapės, ir bus nakties pusė, kurioje tas kanapes rūkys. Debesis varysim milžiniškais ventiliatoriais, pastatytais aušros vertikalėje. Nors, norint statyti vertikalėje, reikėtų patiesinti ašį... apie ką aš čia? A, apie kanapes. Piktžolė. Nelegali. Pateisinama pozicija - kariauti prieš augalą. Tuo pačiu galima pakariauti dar prieš kokią rūšį - tunus, pavyzdžiui. Kuo jie prastesni? Nors (juokai juokais), matyt, tokia žmogaus prigimtis - sunaikinti, prišnerkšti, o paskui dar ant svilėsių nusišlapinti - kaip Carlinas sakė - „Our motto should be: give us a color, we'll wipe it out“. O aš tyliu. Nes turiu vidinę cenzūrą, vidinę žvalgybą, vidinę kontržvalgybą, vidinę policiją, vidinį maištininką ir vidinį gestapą. Žodžiu - visa vidinė imperija, tik imperatorius už sosto pasislėpęs dreba, o metraštininkas - be galvos, bet vistiek besikvatojantis.
Vidinėj imperijoj pastoviai pučia vėjai, o danguj tarp durklų debesų šviečia supistas žibintuvėlis. Vidinėj imperijoj - perpetualus dekadansas. Praėjusių [de]šimtmečių galią menantys milžiniški statiniai it lianomis apaugę nukapotais kabeliais, greitkelio stebėjimo aikštelių - restoranų langai išdaužyti, o stiklinės aukštuminių mansardų grindys - užpiltos smėliu. Čia nėra vilties šlovingam civilizacijos atgimimui - tik metai po metų smėliu užpustomi laiptai. Vidinė imperija priklauso vėjui, saulei ir smėliui.
Vėjui, saulei ir smėliui.

Užpilt akis etilo alkoholiu, kad iki kaulų smegenų užpisęs pasaulis pasislėptų minkštoj migloj, o pats paskęsčiau palaimingoj nebūty.

Buvo kačiukas
ir kačiuko nėr -
viskas laikina

pabudau ar vis dar miegu