pasižiūriu į šūdą
kurį mes visi kartu prirašėme
ir širdį užplūsta viltis
kad dirbtinis intelektas
mus skaitydamas
tik sudurnės

Dieve, katras esi gelmėse mano
plaučių širdies kepenų
akių užmerktų,
kur kyla ne šio pasaulio šviesa,
suteik man jėgų išjudėti
iš šitos supistos atrabotkės

dieve apsergėk

pertept
du lapus majonezu
viltim svajonėm
lyžt markutę: "tegul suranda adresatą"
kaip butelys (sic) jūroj
tik buivydiškių prūde

suinstaliuok man praeity

rašyti visada buvo klaida

nauja karta sėja grūdus
gražu
giria vienas kitą už gražų darbą
malonu
jų veidai be pykčio
jų veidai be liūdesio
o aš stoviu pakampėje - amžinasis semitas - nematomas, neleistas numirti jėgų didesnių už save
ir galvoju
gražu
malonu
ir
kažko truputį liūdna
kažko truputį pikta
jie visi mirė,
o aš - ne.

Būna:
eini ryte, rankos iki alkūnių atidirbtame tepale ir šunų seilėse, diena pilka kaip ši, galva tuščia - kasdienės problemos, tik žiū, šmėkšt, pasąmonėj "dzingt" ir sustoji priešais stulpą: "Išėjo tada ir tada, ūgis toks ir toks, charakteris bjaurus, ir taip toliau". Ir nuotrauka iš šeimyninio albumo.

Pasirodo, visus tuos metus buvau dingęs be žinios.

Pateikus save kaip duoną į stalą grubių rankų būt suplėšytam, sukramtytam, suvalgytam nebūty juoktis sau žinant - dainuosit ir šoksit, ir ugnys liepsnos, juokas skambės, dainuosit ir šoksit, ugnis virš galvos, dainuosit ir šoksit sužibus žvaigždėms, žarijos mirgės, manęs nebebus, dainuosit ir šoksit, keliausit tolyn - namų pelenai su jumis plaukuose, dainuosit ir šoksit... iki pat pabaigos.

KŪJU JAS, KŪJU!