bokštas. pats patikėt negaliu - 7.

che che... mes su ignitorium dar ateisim, ir parodysim iš kur kas dygsta... mašnom prieš vėją mojuosite...

Pabudau - ir štai, rezultatas - nauja žinutė viename iš literatūros puslapių -

endoftheworld
ei avine, kad po tasko nemegstu rasyt didziuju raidziu, tai dar nereiskia kad rasau su klaidom. ir dar nesi jau toks protingas koki vaizduoji. as tau neminejau kur isleista knyga.!!! dar nerasiau ir kas autorius, ir tokiam ......(visgi to negaliu parasyt, ba esu issiauklejus ir turiu geras manieras), niekada to nerasyciau. nusileisk ant zemes, nes turbut oro stygius smegenis spaudzia. ir buk ramus visu knygu vistiek niekada neperskaitysi. o del to kad palikau tik istrauka, tai ka tu man siulai visa knyga perresyt???
2005-03-12 19:54

- praeito menesio pabaigoj, po kūriniu (sic.)'Ištrauka iš knygos „kodel paukščiai nebijo mirties“' palikau komentarą:
"nu blyn. kai bus knyga, tada ištraukas dėk!", nes kūrinys buvo penkių eilučių ilgio, kiekvienoje eilutėje buvo bent po dvi klaidas, ir absoliučiai be konteksto. Gaila, neišsaugojau, papostinčiau tą grafomanijos apraišką. Gražu.
Atrašė - "jei neskaitei, nereiskia, kad nera". Ok, gal klystu.
Kas nors girdėjo apie tokią knygą? Lietuvos nacionalinė MM biblioteka tyli. Gūgl tyli. Iš tiesų - neskaičiau. Kaip perskaitysi, jei nėra!
parašiau jai:

MasterMind Hazord
na, tai kur ta knyga išleista su tiek klaidų? ar net nurašinėt be klaidų neišeina? :)
gerai, sakysim yra knyga, tavo rašyta (jei ne tavo rašyta - dviguba gėda), penkiom literatūrinėm premijom “nerialiai” įvertinta, tik aš, netikša, jos neskaitęs. Nuo to ištrauka nepasidaro geresnė. Kas čia per požiūris į skaitytoją - net ne požiūris, o įžeidimas - atsiverčiau n-tąjį savo dieviškosios knygos puslapį, nurašiau penkias eilutes, tekšt kaip kotletą į lėkštę - maždaug, pasprink, mielas skaitytojau.
Negražu taip...
taigi, kur, sakei, išleista?
2005-02-23 18:11

o ji man - sekmadienio ryte nervus gadina savo gerom manierom ir "išsiauklėjimu" :)
gražu, ne?

"bokštas" užpiso. juodai. ai, kokį šūdina surpraiz endingą desiu ir nahui. ir kokį pusmetį nerašysiu, nes -- nu nahui. nebesugebu rašyti. ir šiaip čiombė.

ajambęk.

JEJ BOGU, aš dar baigsiu rašyti “bokštą”. Svarbu, jau konsepcija yra.

iš įpročio.

Dieve, kurio nėra, išklausyk mane.
Dieve, kurio nėra, atleisk man.
Dieve, kurio nėra, padėk man.
...
...
MANO PAVOJINGOS MINTYS
...
Jos įgauna
materialų
pavidalą
...

vėl negaliu užmigti. Gal bendrai ir galiu, bet nenoriu. Tai nėra escape, tai nėra niekas. Akys vėl nieko nemato. Viskas susiliejo. Pirštai pusiau automatiškai laksto po klaviatūrą, rašo savo mintis, ne mano - jų, pirštų, mažytes dviejų bitų mintis - yra-nėra nėra-yra yra-yra nėra-nėra. Bandymas ištirpdyti save aplinkoje. Ištirpti - juk to trokšta žmogus. Ne tas gyvulys, kuris dirba, perka ir miršta, manydamas, kad viskas yra ok, just fine, trust me. Žmogus, kuris baigia išnykti.
Įrašykite mane į raudonąją knygą.
Prašau.
Saugokite mane, neleiskite man pražūti ir gelbėkite mane nuo pikto, amen.
Dievas kūkčioja. Jam graudu, nes jis mirė, kai mums buvo po keturiolika metų, ir mes pamatėme paskutinį stebuklą - ar tai buvo apžvalgos ratas, ar beprotiškas pasisukimas `orbitos` karuselėje. Tada pasaulyje neliko kaladėlių, kurioms mūsų smegenyse nebūtų angų - viskas buvo normalu. Mes tapome tuo, kas esame dabar.
Dabar gi - nėra. Yra ryt, tuoj, kątik, senokai. Ryt mane pažadins skambutis į mobilų telefoną, tuoj pajusiu, kad gana rašyti, kątik parašiau `rašyti`, senokai valgiau. O dabar kas?
Dabar neegzistuoja - štai tau ir laiko diskretumas, idee fixe.
Diskrečiai pasisiunčiu save po velnių.

pavojingos mintys.
P.S. staiga labai išsigandau, kad vieną dieną baigsis mano mintys, kaip šaldytuve baigiasi sviestas ar dešra.

vėl negaliu užmigti. Gal bendrai ir galiu, bet nenoriu. Tai nėra escape, tai nėra niekas. Akys vėl nieko nemato. Viskas susiliejo. Pirštai pusiau automatiškai laksto po klaviatūrą, rašo savo mintis, ne mano - jų, pirštų, mažytes dviejų bitų mintis - yra-nėra nėra-yra yra-yra nėra-nėra. Bandymas ištirpdyti save aplinkoje. Ištirpti - juk to trokšta žmogus. Ne tas gyvulys, kuris dirba, perka ir miršta, manydamas, kad viskas yra ok, just fine, trust me. Žmogus, kuris baigia išnykti.
Įrašykite mane į raudonąją knygą.
Prašau.
Saugokite mane, neleiskite man pražūti ir gelbėkite mane nuo pikto, amen.
Dievas kūkčioja. Jam graudu, nes jis mirė, kai mums buvo po keturiolika metų, ir mes pamatėme paskutinį stebuklą - ar tai buvo apžvalgos ratas, ar beprotiškas pasisukimas `orbitos` karuselėje. Tada pasaulyje neliko kaladėlių, kurioms mūsų smegenyse nebūtų angų - viskas buvo normalu. Mes tapome tuo, kas esame dabar.
Dabar gi - nėra. Yra ryt, tuoj, kątik, senokai. Ryt mane pažadins skambutis į mobilų telefoną, tuoj pajusiu, kad gana rašyti, kątik parašiau `rašyti`, senokai valgiau. O dabar kas?
Dabar neegzistuoja - štai tau ir laiko diskretumas, idee fixe.
Diskrečiai pasisiunčiu save po velnių.

pavojingos mintys.