Hm,labas rytas...Nepamenu kaip uzmigau...Bet sapnavau kad prasau valgyt:)))Todel dabar tai ir darau

Bet.Jie nesupranta ir turbut niekad nesupras.
Pernelyg tylu.Gyvenimas.Ogal tik sapnas.Ar tai tikra?
Jauciu manyje pulsuojancia gyvybe.Ji tikra.Tik ji tikra..Kiekviena ryta ir vakara jauciu jos judesius.Ir tai nuostabu.Jauciu tai.Jauciu,as laiminga...
Jis tikras.Mano sunelis.Maza butybe manyje,kurios nieks jau neatims.Ir nieks neitikins,kad jo nera.Jauciu ji ir laime.Myliu labiau uz viska pasauli.Dievinu ji.Beprotiskai laukiu musu pirmojo pasimatymo.Nors tada neatrodysiu jam grazi.Bet jo grozis nusvies gyvenima.Ir kartu su juo,gimsiu is naujo...

Hm,kaip gera...

Zinau kad pasieksiu ko noriu.Kaip bebutu keista,dabar labai noriu alaus:)Melisa uzkrete turbut:)Bet as nescia ir negaliu pasigert:(Niu bet nebe daug ir beliko:)Jau 27 savaites.Bet dabar tai nesvarbu.Dabar einu i anglu parduotuve pirkti anglisko alaus.Oi,o kaip noreciau lietuvisko:(((

Zvelgiu i niekur...Tarsi mazytis vaikas bailiai bandau suvokti tai,kas man nesuvokiama...Mintyse delioju gyvenima,toki neteisinga ir trapu.Bet ir vel nepajegiu suprasti-kodel...Kodel dar budama labai maza pradejau svajoti pakilti...Troskau buti pauksciu...Galbut bandydama pabegti nuo to,kas taip stipriai skaudina.Bet teko susitaikyti,kad nera kur begti...Taip ir likau su savo skausmu.Tokiu beprotiskai nepakeliamu.Bet savu.Bandydama atsitverti neperziangiama siena,nuolat galvojau apie tai,kaip ziauriai kiti griauna mano vaikiska ir tyra pasauleli...Guledavau valandu valandas zvelgdama i dangu ir maciau tuos kraupius vaizdus...Laikas bego...Tai tarsi tapo manuoju gyvenimu.Tarsi nenugriaunama siena...Siena,kuri niekam nebeleis manes skaudint...Siena,kuri ismoke nekest visu ir visada...Nekenciu.Ir beprotiskai kenciu,nes nebemoku kitaip gyvent.Kiekviena akimirka manyje vyksta kova.Kova su pasauliu.Kova su skausmu.Tai susikuriau tam,kad nekesciau ir skaudinciau.Bet ne nemaniau,kad tai nuzudys mane...