Savizude

Zvelgiu i niekur...Tarsi mazytis vaikas bailiai bandau suvokti tai,kas man nesuvokiama...Mintyse delioju gyvenima,toki neteisinga ir trapu.Bet ir vel nepajegiu suprasti-kodel...Kodel dar budama labai maza pradejau svajoti pakilti...Troskau buti pauksciu...Galbut bandydama pabegti nuo to,kas taip stipriai skaudina.Bet teko susitaikyti,kad nera kur begti...Taip ir likau su savo skausmu.Tokiu beprotiskai nepakeliamu.Bet savu.Bandydama atsitverti neperziangiama siena,nuolat galvojau apie tai,kaip ziauriai kiti griauna mano vaikiska ir tyra pasauleli...Guledavau valandu valandas zvelgdama i dangu ir maciau tuos kraupius vaizdus...Laikas bego...Tai tarsi tapo manuoju gyvenimu.Tarsi nenugriaunama siena...Siena,kuri niekam nebeleis manes skaudint...Siena,kuri ismoke nekest visu ir visada...Nekenciu.Ir beprotiskai kenciu,nes nebemoku kitaip gyvent.Kiekviena akimirka manyje vyksta kova.Kova su pasauliu.Kova su skausmu.Tai susikuriau tam,kad nekesciau ir skaudinciau.Bet ne nemaniau,kad tai nuzudys mane...