laikrodis

tik tak
smilgsta cigaretė
tik tak
nenumaldomai bėga laikas
tik tak
----------
tik tak
viena minutė
tik
viena nutrūkus virvė
tak
dar vienas dūžis
tik
dar viena mirtis.

  vieną kart bandžiau,
bet nepavyko

kaskart man darosi juokinga
kai ir vel susiduriu su ta taisykle,
nzn bet gal tai zenklas,
o gal ir pats likimas
mano toks jau yra
taip noris kartais isrest tai taisyklei:
-atstok!suknista taisykle!nereikia man taves,,,,,zinau.
bet negaliu. gal atrodys kad esu nesveika(sizofrenike).
bet tebunie ir taip.
tas begalinis noras,,(ne daugtaskiu nedesiu,jie pasidare perdaug komerciski-jie jau parduoti,visu taip naudojami)
kam tos bereikalingos koalizijos?
kam jos?
atrask kazka pats
atrask kazka pati
kas is to??
vistiek niekingi zemes padarai, nesugeba to suprasti
dvasios elgetos
2gramai sve 7gramai tik
atola
laime tai mes patys!
debilai supraskit tai!!
kiek galit  apgaudineti, save?

manykit ka norit
galit manyt,,
nors ne
galit nieko nemanyt,,.
neapkrausiu jusu glesnu
galvyciu
kazkokia BEREIKALINGA metafizika,,.

menas išgyventi mene

šokoladas

Skausmas
Obuolys,
dabar jau graužtukas.
Šiukšlės kambario kampe.
Nekaltas saldainis-
Vaiko noras.
Juodas, Rudas, Baltas
Šokoladas.

frankensteinas bande pasikart bet jam nepavyko,nutruko virve.

Šaltam prirukytam kambary, kurio sienos buvo melsvos. Ant grindų gulėjo kilimas, visiškai nederantis prie kambario sienų, su rudom gelėm. Patalpa apstatyta keliom senom kedėm, stalu, kelios komodos ir daugiau nieko, oi, vos nepamiršau, dar yra širma. Iš pažiūros tokiam niūriam kambarį galėtų gyventi, koks atsiskyrelis, kuris net neturi lovos kambaryje, o miega miegmaišyje. Niekas net napasakytų, kad tokiam kambaryje galėtų gyventi, jauna gležna butyė, ji.
Miranda, banguoti plaukai linų spalvos, pragariškos akys (kurios kiekvieną vyrą išverčia iš kojų), veidas šiek tiek pabalęs, mažos lupytės (raudonos lyg kraujas), riesta nosytė. Ji kaip maža moterytė (ji mažo ugio), kurią rodos stipriau apkabintum ir ji sulūžtų, kaip žaislinė lėlė.
Šaltą pirmadienio rytą, ji, buvo viena savo kambary. Ji nėjo į paskaitas, kaip kiekvieną pirmadienį, šį pirmadienį ji liko savo kambaryje. Tiesiog liko, be jokios priežasties. Gal ši diena buvo viena iš tų...

sprogstantys burbulai

Tylai kažkuriam kampe gimė burbulas... paslapčia, tyloje, tamsiam name. Jis gimė pirmas iš 23 kitų jo brolių . Jis buvo juodas (dėl genų mutacijos), skirtingai nuo jo brolių, kurie pagrinde įkūnijo žydrus atspalvius. Kartais jis jausdavosi vienišas, bet jis džiaudės skirtinga išvaizda. Nepaisant to, kad jis aiškiai buvo išskirtinis, vien pažvelgus į jį tai galima buvo suprasti, bet jis buvo vienodas vidum. (Deja pats to nesuprato)
Norintys galėdavo įsibrauti į jo vidų, bet ten nieko nerasdavo tik juodą tuštumą, ir daugiau nieko. Pabuvę ten jie nebenorėdavo daugiau niekada lysti į jo, to, juodojo burbulo vidų, tokia tuštuma tiesiog slėgė, nežmoniškai slėgė savo sunkia juoda našta. Pabuvę ten, ten pabuvę jie ištuštėdavo, jie kiti, jo, (to juodojo burbulo) draugai, klasiokai, šeip praeivei. Kas ilgiau užsibūdavo tam viduje, tas sprogdavo nuo per dideliės dozės, tuštumo dozės.
Keista, o gal ne, bet burbulas nesijausdavo vienišas. Nežinau net kodėl? Gal.. bet ne.
Į ši klausimą paieškokim atsakymo, kiekvienas, savo viduje.

skiriu Sauliui


ačiū už lėktuvą