mū, keistas padare

Šaltam prirukytam kambary, kurio sienos buvo melsvos. Ant grindų gulėjo kilimas, visiškai nederantis prie kambario sienų, su rudom gelėm. Patalpa apstatyta keliom senom kedėm, stalu, kelios komodos ir daugiau nieko, oi, vos nepamiršau, dar yra širma. Iš pažiūros tokiam niūriam kambarį galėtų gyventi, koks atsiskyrelis, kuris net neturi lovos kambaryje, o miega miegmaišyje. Niekas net napasakytų, kad tokiam kambaryje galėtų gyventi, jauna gležna butyė, ji.
Miranda, banguoti plaukai linų spalvos, pragariškos akys (kurios kiekvieną vyrą išverčia iš kojų), veidas šiek tiek pabalęs, mažos lupytės (raudonos lyg kraujas), riesta nosytė. Ji kaip maža moterytė (ji mažo ugio), kurią rodos stipriau apkabintum ir ji sulūžtų, kaip žaislinė lėlė.
Šaltą pirmadienio rytą, ji, buvo viena savo kambary. Ji nėjo į paskaitas, kaip kiekvieną pirmadienį, šį pirmadienį ji liko savo kambaryje. Tiesiog liko, be jokios priežasties. Gal ši diena buvo viena iš tų...