Tai klyk iš skausmo! Nes esi
Klaida didžiausia mano.
Suvargęs ir bevalis,
Dėkoki už suteiktą kančią,-
Ir tai per daug aš gailestingas.

Tai nerk iš kailio! Gal be skūros
Nebūsi tu toks kvailas, ir
Tiks tau geležiniai šarvai.

Sudek! Išlydyki save, kad
Nebejausčiau aš tos smarvės ir
Akių manųjų nedegintų
Tavo nuodėguliškas minkštumas.

Bėk! Nes kuo greičiau parkrisi,
Susmegsi ir uždusi, tuo trumpesnė bus
Mano gėda.

negąsdink tu manęs... žiūriu į šitą paklaikėlį žydru krauju paplūdusiomis akimis ir kibernetiškai tikslia laikysena, ir ši akistata baisesnė už viską- žiūriu į save.

Sudegint tu nevertas! Tik supjaustyti į gabalus, į smulkius kvadratus ir gal tetraedrus, o akis, tas apvalainas,- šimtais lazerių susmaigstyt ir sutraiškyt, o paskui išdžiovint 1000tinėje kaitroje ir pagaminti miltus.
Peilių vyriai! Ašmenų staklės! Perauskite, išvarpykite mane! Kiek dar kentėsiu aš savo mėsą! Išsižadu jos, atsiverčiu į geležies tikėjimą!

Siautėk! Magnetų audros ištrinks tau galvą ir žengsime į tobulą rytojų! Nelaimėli tu, luošas ir suvargęs, atsigręžk! Į savo prigimties geležį, ir raudok! Raudok ir atgailauk suklupęs, kad nuo jos tu nutolai.

iškirpt, išpjaut, išspjaut viską! nudžyrint geležimi ir sutraiškyt! presai! Ateitis priklauso jums! Gulu štai į jūsų žiotis. Sutraiškyt viską!  į šipulius! į miltus! aš pasiduodu jūsų religijai! Laisvę elektrai! Tenusišauna stabdžiai!

pasodinau ryte svogūnėlį į stiklainį, tai jo šaknys jau rado vandenį. tuoj bus žalumos!

lyriaplautiškumas yra blogiausia, kas gali nutikti eilėraščiui

jei sukandęs dantenas išsikovoji sau laimės krislelį, tai ir turi tą akimirką, o šiaip tai nesimėto juk. na tai, jeigu kažką padarai, tai vis ant širdies džiugiau ir šiokia tokia paguoda. blyn, reikia vėl valią prikelt iš numirusių. valia, kelkis!

tyla

stūkso buvusių moterų paminklai. o aš tik žolė, numindyta