naujos pabaigos, naujos pradžios

jau 2 savaitės čia, o Skar

o viskas einu į miestą.

-->Brian Eno

Music for Airports: nepavyko nugalėti. klausiaus kaip fono, nervino. bandžiau klausyt įdėmiai, irgi nervino. dabar dar paspraigiau, ir vistiek neįdomu. išvada: turbūt reikia klausyt kaip fono, bet tik kai esi gerai nusiteikęs ir apskritai sveikas.

Pastaba: gali būti, kad tai rodo kažkokį sutrikimą. juk viskas yra vienis, ir tadgi net ir jokia Eno muzika neturėtų nervinti ir trikdyti pusiausvyros. galima tik numanyti, kokias patologijas atskleidžia šis faktas. pirmiausia tai turbūt -->nuobodulio baimę.

Beje: ar nepatinkančią/ nervinančią muziką reikia trinti lauk iš kompo, ar verta ją pasilikti ir laikyti tol, kol pripažinsi ją esant normalia, ty prisiderinsi savo smegenis taip, kad jos reaguotų visišku abejingumu, kaip tai nutinka daug kartų besiklausant patinkančius lopinėlius.

o kas jeigu visa muzika - visi popsai, visos shakiros su visais mozartais - yra dalis -->visatos simfonijos? vieno kūrinio fragmentai.

On Land: jau geriau. kuo? čia kažkas bent jau vyksta, na ten irgi vyksta, bet čia tokie garsai atpažįstami, arba bent jau rodosi atpažįstamais, ryškesnės asociacijos, nejaugi dėl to? tie orouostiniai tiesiog įkyriai nuobodūs, šiti: kontempliatyvūs (?) bet neįkyrūs, ramūs tokie ir lygtai natūralesni. hm ?

Visgi šedevras Aphex Twin NANOU (kartu su klipu), norėčiau jį dabar išgirst&pamatyt. įdomu kaip dabar atrodytų, po beveik metų rankiojimo ir klaidžiojimų.

Taigi kažkodėl On Land geriau už Music for Airports, bet aij nesiaiškinsiu kodėl. Taigi šitą palieku.

Jamie Cullum su savo It's about Time buvo visiškas atradimas ir visiškam nuklausymui pasmerktas    , betgi dabar beliko išspaustas beskonis agrasto žievelis. kaipgi būtų keista ryžtis ištrinti, bet jau seniai laikas atsisakyti gręžiojimosi. 1-2-3.

Taip pat ir kelios verkšlenančios mergelės pratrinamos. kitos dar laukia savo eilės. Amy Winehouse palieku [Take the Box], joje yra kažkokia dar nesuvokta/neįsisąmoninta stiprybė, be to ir vibrato uodegėlės puikios. surežisuotos ar ne ? tokie jau tie įrašai, vienodai nuglaistyti. šį savaitgalį MTV: kristina Aguilera weekend.

Beauty and the Beast saundtrackas irgi trinti. Per daug kartų klausytas, o ir be to.. hm reikia broliui parodyti tą vietą kur Žvakidis sako "there might be something there that wasn't there before". dar paskutinį kartą paklausyt porą:

1) Bellės rytinis miesto pasveikinimas/pasveikinimas labai puikus, o ir šiaip toliau balsai tokie jau psichologiškai trafaretiškai subjektyviai objektyviai suindivizualizuoti ir susinchronizuoti su animacija, kad nors ir žiūrėjai multiką prieš n metų prisimeni visas spalvas ir judesius, galvos pakreipimus ir žvilgsnių išraiškas, plaukų plaikstymosi kryptį. VAU!

gal reikia palikti?

<...>

n) Celin Dion ir Peabo Bryson duetas (Beauty and the Beast) tai išvis galima tik iki pusės klausytis, tik jau ne tuos stūgavimus. kokia Celin Dion vienoda! supratau tik besiklausydama šio dueto, ir kas kartą stebiuosi. įdomu, ką mąsto taip vienodai dainuojantis žmogus?


na, yra pasaulyje labai gražių dalykų.

aij nu gerai.

mamyt, labai prašau nestatyk stiklainių vidury virtuvės. ten kur jų nebuvo anksčiau, nes va kai sudaužau netyčia tai tada tu ant manęs pyksti.

...ir taip oda skaniai kvepia, kai nors kiek pabūni šviesoje (saulėje)

dabartinės tvarkos dėka rašyke negaliu rast nei senų pažįstamų, nei mėgtų autorių. hm

fontanai.fontanai ir kiti vandenys

kaip vanduo - visur yra kokia nors upė

o kaip tu manai, ar skaitant eilėraštį/ tekstą reikia suprasti tam tikrą būtiną kiekį informacijos vienetų? sako kvailų klausimų nebūna.. ar galima skaityti taip pat abstrakčiai, kaip klausyti muzikos? turiniai visada slypi anapus. tuo tarpu analizę ramsto armatūros. bet aš kalbu apie privatų skaitymą, na tokį, kai niekas nemato. ir neprivalai atsiskaityti.