<dvidešimt ketvirtas eksponatas>

Rodzina Smarodzina  "the PROXY"


megstu apelsinus. pomidorus. karta teko matyti sena profa, kuris kupe valge beveik ruda banana. tada irgi rudus nusipirkau. kuo gi stebetis? uzlipau siemet pirma karta i medi, tupejau visvien kaip zmogus. ir ne sningo. miegstu galvoti apie Viska. t. y. apie mane ir kaip aplink supasi pasaulis. kaip zmones laika skaiciuja. siemet suzinujau daug geru dalyku, t. y. naudingu. kodel iki siol nieks negalejo isversti i lenku kalba zodi,, nadojadło", juk lenkai to visiskai nebesupranta. isgeriau visa bajkala alaus, pirma karta geriau is ne savo tauro, t. y. kaskas atidare ir lauke paliko.
ghostwriter. as jau darboholiku pasidariau, miegu kaip papala.
svarbu, kad su kazkuo. netgi jei net kazka suglavosiu priesuzmigdamas, tai jau irgi gerai, svarbu kad uzmigti su kaszkuo, nes tada yra didele tikimybe, kad norisi atsibusti. veikti, veikti- geras lietuviskas zodelis, galima visaip kazka paveikti. personalinis zodynas. megstu, kai zmones kalba savo kalba


2005-07-02
Fantastika

<dvidešimt trečias eksponatas>

mazine  "šiam pasauly"


Šiam pasauly gyvenu
Matau daug bespalvių spalvų

Šiam pasauly gyvenu
Matau daug bereikšmių prasmių

Šiam pasauly gyvenu
Matau, kad man jau bloga nuo visų

Šiam pasauly gyvenu
Ir matau, kad žūti savo kalbose baigiu...


2005-06-30
Proza

<dvidešimt antras eksponatas>

gelmes_pamegusi  "Būti laimės vaikis"


Gyvenimo verpetus nupina laiko tėkmė,
Ar manai, kad ją sustabdžius aplankys tave sėkmė?
Ar manai, kad sulauksi laimės tos saldžios,
Jei atsisakysi laiko tėkmės nenuvaldomos?
Juk laikas supažindina jausmą-meilę.
Su kuriuo pakyli į aukščiausią Olimpo eilę,
Nors jį keiki pažinus gilų skausmą,
Klūpsčioji ir už trumpalaikį džiaugsmą,
Jis išstumia tave iš jaunystės padarinių.
Įpučia tau jausmų svaigių, bet laikinų,
Apkarsto tave suaugusių prievolėmis,
Priverčia laipioti sienomis.
Regis, tada verta nuo žemės pakilti,
Ir tik debesų migloje atrasti savo viltį,
Į ilga gyvenimišką būtį,
Kaip kovoti ir nepražūti.
O sutikus sunkią kliūtį,
Liepti senas žaizdas susisiūti.
Su priešu susiremti,
Niekam nepakenkti.
Iš balos sausam išlipti,
Gyvybę šioj žemėj palikti.
Gyventi ne vien dėl savęs,
O dėl kitų ir tavęs.
Žvelgti ne tik į rytojų,
Prisiminus jog ten kelias į rojų,
Gyventi šia diena,
Juk kiekviena nepaprasta.
Kai praeities miglų raida,
Atskleidžia šviesą su gyvenimo gaida.

Ir tada pažvelgti akimis,
Rodos, ne savomis.
Išmokti žaisti su ugnimi,
Ir išlikti savimi.
Atrasti žemės plyšį,
Egzistuojantį susisiekimo ryšį,
Su giliais jausmais,
Ir trumpalaikiais skausmais.
Ir būti laimės vaikas,
Kuriame trūnys blogio saikas!


2005-06-26
Eilės

<dvidešimt pirmas eksponatas>

Sigiz  "Viesulas. Atgimimas"


Viesulas. Atgimimas

504 mūsų eros metai. Vienas žmogus ateina pas aiškiaregę Fatimą ir paklausia kas bus ateityje.
- Po 1500 metų pasaulyje atsiras nenugalimas karys kuris galės sunaikinti visą      pasaulio blogį arba patį pasaulį...
Tuo metu po 1500 metų gyveno ir mokėsi vienas vaikinas vardu Edvardas. Jis buvo kaip ir visi, tačiau tikrieji jo gabumai išryškėdavo tik per kūno kultūros pamokas kurių jis nemėgo. Jis visąlaik per jas pasirodydavo geriau už savo bendraamžius.
Vieną kartą penktoje klasėje einant namo kelią jam pastojo trys dešimtokai.
- Ė, mažas, atiduodi pinigus! – liepė vienas.
- Neturiu. Atšokit nuo manęs! – atkirto Edvardas.
- Jis dar sako, kad neturi. Mes tuoj pažiūrėsim!
Dešimtokas trenkė jam į petį. Edvardas nugriuvo ant žemės ir baisiai įsiuto. Tai pastebėjo dešimtokas ir tarė bendrams:
- Žiūrėkit, jis dar pyksta!
Edvardas sugniaužė kumščius ir nesuprasdamas ką pats daro iš visų jėgų trenkė jam kelią pastojusiam dešimtokui. Edvardas užsimerkė, kad kai dešimtokas jam trenks jis to nematytų. Po smūgio atsimerkęs jis pamatė, kad dešimtokas guli be sąmonės, o jo bendrų ir pėdos jau atšalusios.
Nuo to įvykio praėjo jau keturi metai, bet jis vis dar atsimena šį įvykį kuris jam sukelia tiek daug klausimų. Buvę dešimtokai kurie buvo jį užpuolę jo lenkiasi iš tolo.
Vieną vakarą jis traukė namo iš diskotekos. Eidamas pamatė, kad vieną jo bendraamžę nori apiplėšti. Tomas nebuvo toks stiprus, kad sumuštų vienas, todėl jis smarkiai įsiuto. Taip Edvardas įsiuto pirmą kartą gyvenime. Staiga Edvardas pajuto per kūną einantį šaltį. Jis pažvelgė į savo rankas. Jos buvo padengtos keistu, juodu metalo šarvu. Jo visas kūnas, netgi drabužiai buvo padengti keistuoju šarvu. Ant galvos jam atsirado uždaras panašus į motociklininko, šalmas, kuris buvo iš to paties metalo, kaip ir šarvai. Ant krūtinę dengusio šarvo atsirado didžiulė geltona V raidė. Edvardas ilgai nelaukęs, pajutęs, kad jis pilnas jėgų puolė užpuoliką. Plėšikas bandė gintis peiliu, besdamas ji Edvardui į šarvą, bet šarvas buvo labai tvirtas ir peilis sulinko. Po to užpuolikas smūgiavo Edvardą, bet per šarvą nesijautė nė menkiausio smūgio. Kai Edvardui nusibodo smūgiai jis iškėlė į orą užpuoliką ir lyg plunksnelę švystelėjo į tolį. Užpultoji mergina mėnesienoje tematė tik geltoną V ir juodąjį jos ginėją kuris mušė jos užpuoliką.
- Panele, eikite namo! – pasakė Edvardas ant pečių laikydamas sąmonės netekusį jos užpuoliką – Čia ne vieta būti po tokio baisaus įvykio.
Mergina išėjo namo. Tada Edvardas nusprendė užpuoliką iki policijos nuovados ir galvojo, ant pečių laikydamas užpuoliką:
- Dabar tai pasivaikščiosiu. Nuovada juk už penkių kilometrų! Gal per kokią valandą ir nueisiu...
Edvardui pradėjus bėgti link nuovados jis prie jos buvo ne po valandos, o dviejų sekundžių. Palikęs užpuoliką kuris vis dar buvo be sąmonės, dingo palikęs raštelį „Jis užpuolė merginą“. Paėjus toliau nuo nuovados dingo Edvardą dengę šarvai.
Po šios keistos transformacijos jį pakvietė į ligoninę, nes jam buvo atlikę kraujo tyrimą dėl nepaliaujamo galvos skausmo.
- Sveikas, Edvardai. Sėskis. – tarė gydytojas.
- Kodėl mane pasikvietėte?
- Tai dėl tavo kraujo tyrimų. Jie labai keisti. Tavo kraujyje radome mikroskopinio dydžio titano gabalėlių. Iš kur jie nieko nežinau.
- Daktare, gal juokaujate?
- Ne. Aš visai rimtai.
Išėjęs iš gydytojo kabineto Edvardas dar ilgai galvojo iš kur jo kraujyje gali būti toks tvirto metalo. Gal dėl to kalti tie šarvai?
Grįžęs namo Edvardas viską papasakojo savo motinai. Ir apie keistus, juodus šarvus ir titaną kraujyje.
- Aš viso to paaiškinti negaliu. Tai geriausiai gali paaiškinti tik tavo tėvo draugas Alfredas, kuris gyvena kitame miesto gale. – pasakė motina.
Edvardas greitai nukako į miesto pakraštį, kur gyveno tėvo draugas Alfredas. Alfredas buvo juodaplaukis, žilstelėjęs, aukštas ir labai stiprus. Jam buvo keturiasdešimt penkeri, tačiau atrodė jaunesnis. Edvardas atvykęs pas Alfredą papasakojo ko atvykęs, o šis paklausė:
- Tai tu Audriaus sūnus?
- Taip.
- Vadinasi tau reiks papasakoti visą tiesą. Tavo tėvas mokėjo pavirsti į legendinį karį Viesulą, bet sumautas pasaulis jo nepripažino ir prakeikti federalai jį susprogdino. Na, bet ne viskas taip blogai. Aš su juo sukonstravau automobilį kuriuo jis, deja, nespėjo pasivažinėti.
Alfredas Edvardą nuvedė į didžiulį, platų, požeminį garažą kuriame stovėjo juodas automobilis ant kurio kapoto švietė geltona V raidė. Automobilis buvo gana aptakus ir ilgas.
- Tai reaktyvinis viesulmobilis. Maksimalus greitis turėtų būti apie 1000 km/h, nors nežinau, nes niekada nevažiavau.
- Kokia gražuolė! Galiu ja pasivažinėti. Vairuoti aš jau moku.
- Na gali... bet nepasiėmiau užvedimo raktelio!
- Niekis. Durelės atrakintos, o užvesiu dviem laideliais...
- Siūlau to nedaryti, nes...
Alfredas nebaigė sakinio, nes Edvardas užkūrė automobilį. Staiga įsijungė lazeris ir pradėjo pjauti sėdynę ant kurios sėdėjo Edvardas.
- Greičiau išskirk laidėlius!
Edvardas greit atitraukė vieną laidelį nuo kito. Jo galvoje vis dar sukosi mintis, kad jis vos nežuvo. Pamažu nurimo smarkiai plakanti širdis ir nukrito adrenalino kiekis kraujyje.
- Jaunuoli, tau dar reiktų išmokti išklausyti kitus! – tarė Alfredas.
Tuo metu kažkur Egipto pakraštyje pora archeologų kasinėjo kapą. Staiga viena iš jų paklausė:
- San Pedro, gal galėtumėte išversti šį užrašą?
- Leiskite žvilgtelėti. O taip. Čia parašyta jeigu mes įžengsime ir atidarysime šio hipogėjaus kapą mus ištiks prakeiksmas, kuris sunaikins visą pasaulį, bet nesijaudinkite, juk šiam kapui 2000 metų.
- Gerai sakote, profesoriau. Juk tai tik pasakos kapų plėšikams atbaidyti!
Įžengę į apleistą kapą jie jį rado net nepaliestą. Visur buvo pilna brangenybių, bet profesoriaus žvilgsnis užkliuvo už kapo, kuris buvo pačiame salės viduryje.
- Markai, ateik. Padėsi atidaryti šį kapą.
- Profesoriau, San Pedro, gal nereikėtų?
- Nebijok to prakeiksmo. Tai tik pasaka.
Jie atvėrė kapą ir pamatė tai ko labiausiai nesitikėjo ir bijojo. Tame kape gulėjo ne mumija, o raudonai apsirengęs vaikinas su kardu padėtu ant krūtinės. Staiga jis atsimerkė ir išlipo iš kapo. Profesoriui ir jo padėjėjui širdys nusirito į kulnus.
- Pagaliau aš atsibudau. Įdomu ar ilgai aš miegojau? Kelinti dabar metai? – paklausė raudonasis vaikinas.
- Dabar 2004 metai... – drebėdamas iš baimės tarė profesorius.
- Reiškias miegojau 1500 metų. Pagaliau galėsiu atkeršyti tam prakeiktam Viesului, kuris mane čia ir įkišo. O jūs abu mirsit!
Staiga jis trenkė profesoriui ir iš jo krūtinės išplėšė dar plakančią širdį. Tai matydamas profesoriaus padėjėjas suriko:
- Tai netikra! Tai tik sapnas!
- Ne. Viskas tikra. Čia realybė, bet tu tuojau užmigsi amžiams, nuo mano, Naikintojo, rankos.
Taip pasakęs jis vienu staigiu judesiu ištrukęs kardą nukirto profesoriaus padėjėjui galvą.
Tuo metu mūsų pagrindinis herojus Edvardas vis dar tebebuvo pas Alfredą ir aiškinosi kaip atrodo Viesulas.
- Tai kai aš tampu tuo legendiniu kariu Viesulu pasidengiu kažkokiu keistu, juodu šarvu?
- Taip. Tas šarvas iš gryniausio titano. Jis padidina tavo jėgą nuo 200 iki 2000 kartų.
- Tai aš galiu tapti už žmogų galingesniu nuo 200 iki 200 kartų?
- Na taip. O dabar grįžkime prie viesulmobilio.
Alfredas paėmė 16 kilogramų kūjį ir iš visų jėgų trenkė į kapotą. Edvardas net žadą prarado, kaip Alfredas gali taip gadinti savo kūrinį. Tačiau ant kapoto nebuvo nė žymelės.
- Čia tai bent! – sušuko Edvardas.
- Šis automobilis pagamintas iš ypač tvirto metalo. Stiklai, padangos ir kitkas tai pat iš to paties metalo, todėl automobilis yra nesunaikinamas.
- Alfredai, gal galite man paaiškinti, kodėl aš į Viesulą pavirtau įsiutęs ir tik dabar? Kodėl anksčiau nepavirtau į jį?
- Na tikriausiai buvai per jaunas. Na, o dabar, kad pavirstum į Viesulą reikėjo, kad tavo kraujyje būtų labai daug adrenalino. O dabar gali į jį pavirsti net neįsiutęs, nes po pirmosios transformacijos tavo kūnas jau būna  gavęs pakankamai adrenalino.
Edvardas pabandė. Alfredas nemelavo. Jis tiesiog panorėjo pavirsti į Viesulą ir juo pavirto.
- Dėl šio šarvo mano kraujyje yra titano?
- Taip. O dabar lėk namo, nes tikriausiai tavęs mama pasigedo. Atlėksi ryt.
- Viso gero!
- Sėkmės, Edvardai!
Edvardas grįžo namo net nenujausdamas koks klastingas ir nuožmus priešas rengiasi sunaikinti pasaulį ir jį.
Naikintojas nužudęs archeologus pasiekė mažytį miestelį Egipto stepėse. Jis vos įžengęs išžudė visus miestelio žmones. Kai miestelyje jau nebuvo gyvųjų jis patraukė į kitą miestelį...
Edvardo namuose suskambėjo telefonas. Edvardas pakėlęs ragelį išgirdo Alfredo balsą:
- Edvardai, įsijunk televizorių.
Per televiziją rodė, jog kažkoks paslaptingas žmogus išžudė visus miestelio gyventojus, kurių buvo 250.
- Jau atlekiu!
Po poros minučių Edvardas buvo pas Alfredą. Jis davė jam vmobilio raktelius ir liepė išsiaiškinti kas galėjo tai padaryti. Vmobilis lėkė kaip kulka. Nenuspaudus nė pusės akseleratoriaus pedalo ji jau lėkė 300 km/h greičiu, bet tai buvo per lėta. Nuspaudus visą pedalą ji jau lėkė 500 per valandą. Edvardas pamatęs nuspaudė mygtuką su užrašu TURBO. Staiga automobilis pradėjo skristi lygiai 1000 km/h greičiu.
Po pusvalandžio važiavimo Edvardas jau buvo Egipte. Vaikščiodamas po tą mažą miestelį Edvardas paklaiko: visur vien tik lavonai. Staiga kažkas sušlamėjo. Edvardas jau buvo pasiruošęs virsti Viesulu, bet ten buvo tik maža mergytė.
- Mažyle, kas čia buvo? – paklausė jos angliškai.
Mažylė kažkur dingo, bet vėliau grįžo su vyru ir moterimi, tikriausiai tėvais. Edvardas ir jų to paties paklausė. Jie papasakojo, jog čia buvo kažkoks raudonai apsirengęs vaikinas, kuris ir išžudė visus miestelio gyventojus, bet jie spėjo pasitraukti ir pasislėpti. Vėliau jis patraukė į kitą miestelį. Edvardas greitai įšoko į vmobilį ir patraukė paskui Naikintoją. Nulėkęs į kitą miestelį jis pamatė daugybę lavonų ir vaikiną apsirengusį raudonai apie kurį pasakojo. Pagaliau jis pavirto į Viesulą ir iššokęs iš automobilio sušuko Naikintojui:
- Ei, raudonasis, gal baigsi žmones žudyti?
- Aš ne „raudonasis“, o Naikintojas. Jei nori gali ir tu prie jų prisijungti.
- Aš tik po tavęs!
- Viesule, su manimi nejuokauk! – tarė Naikintojas – Nužudęs vieną žmogų tampu du kartus stipresnis už žmogų. Dabar aš lygiai 2000 kartų stipresnis už žmogų.
- Įrodyk!
Prasidėjo kova. Staiga Viesulas į Naikintoją paleido 300 smūgių. Staiga Naikintojas į Viesulą paleido galingą smūgį, bet šarvas jį apsaugojo. Jie kovojo kaip lygus su lygiu. Naikintojas tai supratęs išsitraukė kardą ir užsimojęs kirto Viesului į krūtinę. Edvardas galvojo, kad šarvas nepažeidžiamas, bet jis klydo, Viesulo šarvas buvo prakirstas. Tai pastebėjęs Naikintojas pradėjo dar aršiau smūgiuoti kardu, tačiau Viesulas atrėmė visus jo smūgius. Staiga Viesulas suėmė abiem rankomis kardą ir jį nusviedė į tolį. Tada Naikintojas sukaupė kažkokį rutulį ir paleido jį į Viesulą. Jis pataikė tiesiai į šarvą kuris buvo prakirstas. Viesulą nutrenkė 10 tūkstančių voltų elektros srovė. Abu: ir Viesulas ir Naikintojas po trijų valandų kovos buvo išvargę. Staiga nulėkęs Viesulas iš paskutiniųjų stvėrė Naikintojo kardą ir smogė jam juo į krūtinę. Naikintojas suklupo ir tarė:
- Aš dar grįšiu!
Staiga išnyko ir jis ir jo kardas. Viesulas sėdo į automobilį ir įjungęs autopilotą grįžo namo.
Po šios kovos Edvardas porą savaičių gydėsi, bet mokyklą lankė, nes ten jo laukė viena panelė – Rožė. Edvardas buvo galima sakyti buvo ją įsimylėjęs, o ji jį.
Viskas prasidėjo nuo vieno,, švyturėlio”. Rožė „pašvyturiavo” Edvardui. Edvardas pradėjo rašyti jai žinutes, skambinti, kad geriau pažintų vienas kitą ir susitikti, nes gyveno tame pačiame mieste. Pagaliau jie nusprendė susitikti. Tai turėjo įvykti prie atviros, ryškiai lempų apšviestos geležinkelio pervažos. Edvardas truputį vėlavo ir nulėkęs ten jau rado jo laukiančią Rožę. Ji buvo dar nuostabesnė negu Edvardas ją įsivaizdavo: ilgi, balti plaukai krito ant dailių jos pečių, mėlynos akys buvo kaip dvi žibutės pražydusios pavasarį, o lūpos raudonos kaip prisirpusios vyšnios. Kai jų žvilgsniai susitiko jie jų negalėjo atitraukti vienas nuo kito. Vėliau jie tik paryčiais grįžo namo iš vakarėlio. Vėliau jie vis dažniau susitikdavo, kol galiausiai įsimylėjo vienas kitą.
Bet ir Naikintojas per kelias savaites išgyjęs patraukė į Egipto dykumas ieškoti Skorpiono – paslaptingo dykumų kario. Skorpionas buvo už žmogų stipresnis tik 200 kartų, bet jį nužudęs Naikintojas taptų keturis kartus galingesnis už Viesulą. Štai dykumoje Naikintojas kažką pastebėjo. Taip tai buvo Skorpionas. Kadangi Naikintojo galia buvo 2000, o Skorpiono tik 200 jis gėdingai pralaimėjo ir žuvo. Naikintojas tapo keturis kartus galingesnis už Viesulą.
- Žuvo jis, žūsi ir tu Viesule! – sušuko Naikintojas.
Edvardas ramiai gyveno savo ramų gyvenimą ir net nenujautė, kad į jo miestelį atkeliauja Naikintojas. Jis atvykęs į miestelį per keletą minučių išžudė pusę miestelio gyventojų, tarp jų ir Rožę ir taip kaip atsiradęs dingo. Net Viesulu virtęs Edvardas nebūtų jo nugalėjęs. Prieš išnykdamas Naikintojas paliko raštelį parašytą žmonių krauju: „Lauksiu tavęs Sacharos dykumoje po savaitės arba tai tik pradžia“.
Edvardas visą savaitę vaikščiojo po tas vietas kur jiedu su Rože klajojo, dar negalėdamas patikėti, kad ji tikrai žuvo ir net jis nespėjo jos išgelbėti. Staiga jis atklydo į tą vietą kur jie pirmą kartą susitiko. Jo širdį suspaudė milžiniškas skausmas. Jam norėjosi išplėšti savo širdį ir mirti kartu su ja. Edvardas pavirto į Viesulą toks įsiutęs, jog atrodė, kad jis tapo galingesnis už Naikintoją. Jis atvirto į Edvardą ir sukniubo prie bėgių, o už nugaros išgirdo pažįstamą balsą. Jam už nugaros buvo Alfredas.
- Nurimk, Edvardai. Nuoširdžiai tave užjaučiu. Žinau ką tau ji reiškė, bet jei tu nenugalėsi Naikintojo ji bus žuvusi veltui.
- Alfredai, kaip Naikintojas įgauna naujų jėgų?
- Na tikriausiai su kardu išsiurbia žmogaus energiją, o kas?
- Na jeigu jis to kardo neturėtų...
- Jis negalėtų tapti stipresniu už Viesulą ir žūtų! Tau teks jį nugalėti, o kova juk už dviejų dienų.
- Deja ne. Kova rytoj. Ir aš ją laimėsiu. Kausiuosi iki paskutinio kraujo lašo!
Kitą rytą Edvardas nuskriejo į sutartą vietą. Ten jau buvo ir Naikintojas. Edvardas virto į Viesulą, bet jam atrodė, kad Naikintojas tapo stipresnis už jį.
- Taigi, Viesule, prieš 1500 metų mane nugalėjai ir įkalinai, tačiau šiandien atėjo atpildo diena. Tu šiandien žūsi!
- Nebūk toks tikras!
- Tai gal šiandien kausimės ar tik kalbėsim?
Viesulas pradėjo smūgiuoti Naikintoją, bet nė vienas smūgis jo nekliudė. Kad ir kiek Viesulas stengėsi Naikintojas išvengdavo visų jo smūgių. Viesulas jautė kaip senka jo jėgos. Staigia, kaip žaibas, Naikintojas spyrė į galvą ir Viesulas nusirito. Naikintojas pradėjo smūgiuoti. Prieš jį Viesulas buvo tiesiog bejėgis. Jis metė Viesulą į dykumos kraštą ir pradėjo kaupti elektros iškrovą. Viesulas gulėjo bejėgis. Staiga Edvardas prisiminė Rožę, jo mažo miestelio gyventojus ir visus kitus žmones kuriuos nužudė Naikintojas. Jį apėmė milžiniškas įsiūtis. Jis atsistojo ir pajuto kaip įsitempia jo raumenys ir pajunta įgavęs naujų jėgų kovoti, bet jis buvo per silpnas. Jo įsiūtis buvo keliskart stipresnis negu vakar ir pirmą kartą virstant Viesulu. Staiga atsitiko tas ko niekas nesitikėjo. Staiga Viesulo šarvas užsiliepsnojo, bet staiga užgesus tapo raudonas su didžiule V raide ant krūtinės. Pajutęs, kad jis atsigavo Viesulas puolė Naikintoją. Šį kartą svarstyklės pasviro į Viesulo pusę. Naikintojas išsitraukė kardą ir kaip aną kartą smogė Viesului į šarvą, tačiau šarvas atrodė lyg nebūtų paliestas. Viesulas išspyrė jo kardą į orą ir pašokęs jį sulaužė. Naikintojas pradėjo silpti ir nykti kol tapo visiškai bejėgiu.
- Dabar tu žūsi už visus žmones, kuriuos tu nužudei!
Viesulas į Naikintoją paleido ugnies kamuolį panašų į akį kuris vadinosi ugnies akimi. Naikintojas sudegė, o jo pelenus išnešiojo dykumų vėjai...
Grįžęs namo Edvardas apie naująją savo transformaciją papasakojo Alfredui, kuris buvo labai nustebintas.
- Nejaugi tau pavyko? Tu buvai pavirtęs į Ugninį Viesulą? Tavo tėvas visą gyvenimą stengėsi juo pavirsti, tačiau jam nepavyko. Man pagalvojus net šiurpas nukrečia – juk tu gali pavirsti į Auksinį Viesulą – nenugalimą karį.
- Kokį dar Auksinį Viesulą?
- Viesulas turi tris galios pakopas. Pirmoji – Juodasis Viesulas kuriuo tu jau moki pasiversti, antroji – Ugninis Viesulas kuriuo pavirtai šiandien, o štai pavirtęs į Auksinį Viesulą tapsi nenugalimas.
Edvardas iki vakaro šnekėjosi su Alfredu kol išsiaiškino visas Viesulo galios pakopas.
Metai bėgo, bet nieko ypatingo neatsitiko. Pasaulyje buvo ramu, bet ta ramybė negalėjo ilgai trukti.
Bėgant metams Edvardas niekaip negalėjo užmiršti Rožės. Štai rodos ji sėdi ant suoliuko ir jis jau lėks pas ją, bet ten tuščia. Tuščia ir tylu tose gatvėse ir alėjose kur skambėjo skardus jos juokas. Atrodo lyg be Rožės viskas apmirę ir tuščia. Jis dažnai aplankydavo jos kapą ir padėdavo gėlių. Edvardas būtų galėjęs bet ką padaryti, kad tik ją prikeltų. Bet nors jis buvo vienišius jam simpatizavo viena mergina.
Vieną kartą jis išėjo pasėdėti parke ant suoliuko. Ji atėjo paskui jį, atsisėdo šalia jo ir pradėjo šnekėti visomis temomis kokias tik sugalvojo. Po valandos pokalbio ji pakilo kartu su Edvardu.
- Mieste tau būti vakare vienai pavojinga. Aš tave palydėsiu! – tarė Edvardas.
Jos toli lydėti nereikėjo, nes ji gyveno netoliese.
- Ačiū, Edvardai! – tarė ji stovėdama tarpdury.
Prieš Edvardui išeinant ji pabučiavo jį į skruostą, tačiau Edvardas nesuprato už ką.
Virš Pietų Amerikos skrido lėktuvas nelegaliai gabendamas atominį krovinį. Staiga nuo per didelio radiacijos kiekio užgeso abu varikliai. Lėktuvas pradėjo kristi. Jis nukrito ir susprogo nedidėlėje atogrąžų miško dalyje. Pasklido radiacija. Pilotai, kaip ir gyvūnai, buvo smarkiai paveikti radiacijos. Apšvitinti gyvūnai puolė pilotus ir vieną iš jų nužudė. Likęs gyvas pilotas mutavo ir pavirto į pusiau žmogų pusiau driežą. Jis pradėjo vadovauti kitiems radiacijos paveiktiems gyvūnams. Jie puldinėjo gyvenvietes, tačiau juos visus išžudė – liko tik jis vienas, nes galėjo atsiauginti nukirstas galūnes: rankas, kojas ir uodegą.
Tuo metu Edvardas labai daug treniravosi ir mokėsi pavirsti į raudonąjį, Ugninį Viesulą. Jis labai norėjo pavirsti į Auksinį Viesulą, bet jam niekaip nepavykdavo. Edvardas pradėjo lankyti kovos metus ir mokytis karatė. Pasaulyje buvo ramu. Jokio blogio, jokio priešo. Be jokių kovų Edvardas silpnėjo, todėl turėjo kasdien treniruotis. Kadangi jis nevirtęs į Viesulą buvo keturis kartus stipresnis už stipriausią pasaulio žmogėjo mama jau buvo įpratusi, kad nuo stipresnio smūgio sulūždavo stalas.
Edvardas dažnai vakare dingdavo iš namų į parką treniruotis virsti Ugniniu Viesulu, bet niekas tik keli žmonės žinojo ką vėlyvą vakarą ten veikia aukštas, tamsiaplaukis vaikinukas.
Tačiau vieną vakarą apie vidurnaktį kai Edvardas treniravosi po tą parką vaikščiojo ta pati Edvardui simpatizuojanti mergina – Rūta. Ji pamatė kažką suliepsnojant ir nubėgusi pasislėpė už krūmų ir stebėjo Edvardą. Ji matė kaip jis pavirsta Juoduoju Viesulu, po to Ugniniu ir galiausiai Edvardu, o Edvardas net nenujautė, kad jį kažkas stebi.
Kitą dieną mokykloje ji priėjo prie Edvardo, pavedė jį toliau nuo kitų ir pakuždėjo jam į ausį:
- Edvardai, šiandien turime susitikti parke, o gal tave turėčiau vadinti Viesulu?
- Gerai, tik kelintą?
- Lygiai aštuntą, tik nevėluok!
Lygiai aštuntą valandą kaip ir buvo susitarę jie susitiko parke.
- Kaip tu supratai, kad aš Viesulas?
- Aš vakar tave čia tave mačiau. Būk geras papasakok kaip tu juo virsti.
- Gerai, tik tu niekam apie tai negalėsi pasakoti. Niekam.
- Gerai. Tylėsiu kaip žemė.
Edvardas jai papasakojo viską nuo pirmo pavirtimo iki dabar. Ji buvo labai nustebusi. Jis ją kaip aną kartą palydėjo iki namų ir dingo kaip dūmas.
Bet priešas nesnaudė. Driežažmogis girdėjo apie Viesulą ir rinko informaciją apie jį, kol atsekė iki Edvardo namų. Bet jis buvo gudrus ir nepuolė iš karto, o stebėjo Edvardą ir laukė palankios progos pulti iš pasalų.
Vieną ramią dieną kaip visada Rūta išėjo pasivaikščioti į parką. Staiga kažkoks į driežą panašus padaras pagrobė ją ir apsvaiginęs paliko ją jai nežinomoje vietoje. Vėliau Driežažmogis užgrobė televiziją ir pranešė per visus kanalus, kurie tik buvo transliuojami:
- Viesule, aš tavęs lauksiu dykvietėje 20 kilometrų nuo čia arba viena tau brangi mergina žus. Turi pusvalandį!
Praėjus dviems minutėms po šio reportažo Viesulas jau buvo Driežažmogio pasirinktoje vietoje.
- O, koks tu greitas! – nustebo Driežažmogis.
- Kur Rūta, išpera?!
- Ai ta gražioji tavo draugė? Ji man už nugaros guli prie uolos.
- Tu šiandien žūsi! – užvirė pykčiu Viesulas.
Viesulas išsitraukė kardą, kurį po susirėmimo su Naikintoju nukaldino Alfredas. Jis vienu staigiu kirčiu nukirto Driežažmogiui ranką, tačiau ji tuoj pat ataugo. Jis kapojo jo rankas ir kojas, bet jos tuojau pat ataugdavo. Supratęs, kad tai beprasmiška Viesulas padėjo kardą. Jis smūgiavo Driežažmogį, o jis jį. Viesulas supratęs, kad jų jėgos lygios pavirto į Ugninį Viesulą.
- Ne tu vienas taip moki! – sušuko Driežažmogis.
Staiga jis išsitraukė didžiulė kapsulę ir ją prarijo. Žalias Driežažmogio kūnas prarijus kapsulę pradėjo rusvėti ir jis pats didėti, kol tapo dvigubai didesnis ir galingesnis už žaliąjį Driežažmogį. Rudasis Driežažmogis nėrė į žemę ir dingo joje. Jis galėjo išlysti iš bet kur. Staiga jis išniro už Viesulo nugaros, stipriai jį suspaudė ir įkandęs suleido ypač stiprių nuodų. Staiga Viesulas pradėjo siūbuoti, ir griuvinėti.
- Tie nuodai kuriuos tau suleidau yra labai stiprūs. Nuo jų mirsi greičiau nei per keturias valandas. Dabar atsikratykime mažosios tavo draugės.
Jis pačiupo Rūtą ir pasuko jos galvą į šoną norėdamas sulaužyti jai kaklą. Rūta suriko vos ant kojų pastovinčiui Viesului:
- Edvardai, jei dabar mane girdi noriu, kad žinotumei jeigu aš dabar mirsiu, kad aš tave myliu!
Edvardas išgirdęs šiuos žodžius pajuto savyje jėgų nugalėti Driežažmogį ir išgelbėti Rūtą. Edvardas pagalvojo kas bus jei jis antrą kartą neteks mylimo žmogaus. Staiga viskas aplink nušvito tarsi saulė būtų atskilusi ir nukritusi ant žemės. Kai šviesa išsisklaidė Driežažmogis pamatė, jog tai Auksinis Viesulas. Auksinis Viesulas buvo pasidengęs akinamai baltu šarvu su didžiule geltona V raide ant krūtinės. Rūtos žodžiai Edvardo širdyje atgaivino nenugalimą karį. Deja transformacija atėmė labai daug jėgų, todėl dar labiau sustiprėjo nuodų poveikis. Kai Driežažmogis buvo be žado Rūta išsilaisvino ir pabėgo. Auksinis Viesulas išsitraukė kardą ir pradėjo kapoti visą Driežažmogio kūną. Driežažmogis buvo bejėgis net prieš nusilpusį Auksinį Viesulą. Staiga Viesulas suklupo, Driežažmogis tai pat. Viesulas sukaupęs paskutines jėgas pakilo į orą ir suformavo milžinišką auksinį rutulį, kurį paleido į Diežažmogį. Driežažmogis smogė milžinišką žalią bangą ir sušuko:
- Liko vienintelė viltis – atominis smūgis. Jei žūsime tai tik abu.
Jų bangos susikirto sukeldamos milžinišką sprogimą. Sprogimas buvo toks stiprus, jog sunaikino viską trijų kilometrų spinduliu. Viesulas ir Driežažmogis žuvo.
Rūta po kelių valandų nulėkė į sprogimo vietą, nieko nerado, tik keletą rudų Driežažmogio odos skiautelių.
Per laidotuves Rūta prieš visą ten susirinkusiųjų išlydėti į paskutinią kelionę Viesulą minią pasakė:
- Jis buvo nepaprastas tiek vidumi, tiek išore. Jis jau kelintą kartą mus išgelbėjo nuo blogio ir Žemės sunaikinimo, nors jis pats galėjo ją lengvai sunaikinti, kaip to vos nepadarė Naikintojas ar Driežažmogis. Prieš porą dienų jis tapo galingiausiu visatoje, bet tik trims trumpoms valandoms. Jis nušvito kaip saulė, o užgeso kaip krentanti žvaigždė. Pagerbkime jį už tai tylos minute, nes jis tikrai to nusipelnė.
Iki šiol niekas nesurado Viesulo mirties įrodymų, tik žmonės pasakoja, kad Viesulo žūties vietoje mato juodai, raudonai, baltai šarvuotą vaikiną su didžiule V raide ant krūtinės, kuris labai panašus į Viesulą. Dar žmonės pasakoją apie keistą, aukštą, tamsiaplaukį, rudaakį septyniolikos, aštuoniolikos, o gal ir vyresnį,  vaikiną, kuris dažnai aplanko vienintelį Viesulo kapą ant kurio iškalta „Stipriausiam iš stipriausių. Tu žuvai pats, kad sunaikintum blogį. Tavo darbai bus minimi amžinai. Ilsėkis ramybėje. Tu visada išliksi mūsų širdyse. “


2005-06-22
Fantastika

<dvidešimtas eksponatas>

Mikute  "Laiškas mylimąjai"


Nors esu labai toli nuo tavęs, kažkur už milijonų, tūkstančių kilometrų, bet nenoriu, kad mūsų santykiai nutrūktų... Noriu matyti Tavo žavias akis, aistringas lūpas, kurios tik ir prašosi pabučiuojamos. Noriu jas ne tik matyti, bet ir liesti bei bučiuoti.
  Negaliu be tavęs ištverti daugiau nei dienos, nes visada galvoju apie tave ir negaliu tavęs pamiršti, kad ir kaip stengčiausi.
  Žinau, kad tu taip pat mane myli, kad lygiai taip, kaip aš, bandai mane išbraukti iš savo atminties, tačiau tau vis napavyksta. Gali neneigti, kad tau neberūpiu, nes aš jaučiu, kad taip nėra.
  Mes kadanors vėl mylėsime vienas kitą taip karštai, kaip prieš pirmąją mūsų naktį, ir po jos.
  Myliu tave visa savo širdimi, myliu, ir net mintyse negaliu to neigti. O dabar aš krentu žemiau už meilę prie tavo kojų ir maldauju tavo atleidimo už visą, ką padariau tau blogo. Žinau, kad už visą tą skausmą, kurį tau teko iškęsti, kai išdaviau tave, esu nieko vertas, bet nuoširdžiai prašau atleisti. Suprantu, kad mano atsiprašymas jau nieko nepakeis, bet man tik reikia tavo vieno žodžio- MYLIU.

                            Su meile,
                            privertęs tave kentėti...


2005-06-17
Proza

<devynioliktas eksponatas>

IŠTRAUKA IŠ KŪRINIO
Baltoji pelėda  "Gyvatės duktė"


PIRMAS SKYRIUS
 

                                  Pradžia

  Saulė leidosi žydrąja padange. Artėjo vakaras, o su ja ir naktis. Miškas ramiai ošė, spinduliai vos prasiskverbė pro jo tankmę. Kažkur miške tekėjo upė, kažkur čia ruošėsi miegoti visi miško gyvūnai. Norėdamas išeiti iš miško galėjai eiti siauru takeliu. Kelio pabaigoje galėjai pamatyti medinį namą. Šis buvo labai gražus. Visų pirma jis žavėjo savo išvaizda, o antra ji puošė neį­­­­­­­­- prastinė šilumą, kurią skleidė to namo gyventojai. 
  Tuose namuose gyveno penkiese. Vienas iš jų buvo žmogus  vardu Kasparas. Šio žmogaus išvaizda tikrai buvo neįprasta. Jo veidą dengė balti, sidabriniai plaukai, kurie krintantys ant pe- čių. Veidas buvo išvagotas raukšlėmis, o Kasparo mėlynos, gilios akys, spindėjo šilta ugnimi. Nors veidas bylojo apie seną Kasparo amžių,  jis buvo kupinas energijos, tačiau senelis niekada iš rankų nepaleisdavo medinės ir lazdos. Lazda buvo keistos išvaizdos: jos viršuje - susirangiusios šešios gyvatės, sudarė pailgą skritulį, o skritulio viduje buvo įdėtas pailgas brangakmenis. Nors brangakmenis buvo apvytas medinių gyvačių, galėjai pastebėti, jog jis buvo baltos skaisčios spalvos.   
  Kitas gyventojas buvo Kasparo sūnus Matas. Tai buvo vyras, kuris turėjo juodus plaukus ir tamsiai rudas akis. Aukštas, lieknas, labai mielas, bei geraširdis - taip galėjo jį apibūdinti visi kurie jį pažinojo. Taip pat Matas dirbo netoliese esančiame miestelyje ir išmaitino visą šeimą. Be to augino sūnų - tikrą išdaigų virtinę.   
  Taip pat su jais gyveno augintiniai - dvi katės. Viena raina, rudų akių, vadinama Raine. O kita gelsvo kailiuko ir rudų akelių praminta Rudake. Rudakė buvo labai miela ir švelni katytė. bendraudavo su kaimynės - ponios Ados katėmis. Juodė ir Kniauklė - buvo tų kačių vardai. Su jomis katytei būdavo labai gera ir linksma lakstyti po žaliąsias pievas ir žydriausiomis paežerėmis gainiotis marguosius vasaros ir drugelius. Mėgo ir ilgiausiomis gatvėmis ir siauraisiais skersgatviais klaidžioti. Štai ir šiandieną, Rudakė ir Kniauklė laukia Juodės kol ši paskelbs žinią, kurią sužinojo mieste. Netrukus pasirodė ir Juodė. Tai buvo juodo kailio, juodų akių katytė.
  -Jūs nepatikėsit, - sumiaukė ji vos nestrikčiodama. -Į mūsų miestelį atvažiuoja nuostabus cirkas. Ten bus visko! Ir tigrų, liūtų, pelėdų ir net gi gyvačių. Atvažiuos žonglieriai, akrobatai, klounai ir magas. Didysis pasaulio magas Ivanovas Petrovičius, - katytė bėrė kaip žirnius.
  -Iš kur žinai? - paklausė nustebusi Rudakė.
  -Iš reklamos mano mielosios, iš reklamos, - pasididžiuodama atsakė Juodė. - Taigi pirmasis pasirodymas šiandieną, lygiai vi- durnaktį.
  - Vargu ar mane šiandien išleis mama, - nuliūdo Rudakė.
  - O tu gražiai paprašyk ir išleis, - pamokė Kniauklė.
  - Katytės gal susirenkame vienuoliktą kad geriau apžiūrėtume vietą, -pasiūlė Juodė. - Tai iki pasimatymo.     
  Juodė didingai pakėlusi uodegą nuskuodė namo.
- Eini Rudake? - paklausė Kniauklė.
- Ne. Truputėlį čia dar pabūsiu.
Kai draugės nuėjo, katytė nutarė nusnausti. Įsitaisiusi ant kietos žolės ji kietai, kietai užmigo.

2005-06-14
Fantastika

<aštuonioliktas eksponatas>

kitenn  "Neteisingai apkaltinta"

S. Daukanto mokykloje pilna įvairių merginų. Gražių ir negražių, protingu ir nelabai. Bet kekwiena turi sawo gyvenimo džiaugsma. Viena džiaugesi tuo kad gerai dainuoja, kita tuo kad yra graži, trečia, kad gerai mokosi ir t. t.
Bet yra ir tokių kurios yra gražios naturalumu, gerumu, paprastumu, bet niekas to nepastebi .
Visi jas stume nou saves jų venge ir nenori turėti su jomis kanors bendra.
Mažai kam jų gaila, mažai kas jas pastebi.
Bet ateina ir  jų laimės valanda, na nėra ji tikroji laimės valanda jinai tik akimirka, nes ta laimė greit dingsta.
Keturios  pauglės  t. y:  Elvina, Kamelija, Diana ir Mensen yra nemėgemos klasėje jas pravardziuoja  iš jų šaiposi jas atskire nou klases. Merginos negali gerai mokytis nes jos neturi tam galimybiu. Bij oeit prie lentos, atsakinėti viešai  ir t. t.
Merginos sumastė  pataisyti savo reputacija taigi pradėjo mokylkojer pie duru kabinti vaikinus t. y. sakyti labas, ka veiki? ir . t. t.
taip jos susipazino su daug vaikinu. Viena iš  isimilėjo viena mokylkos reperi.
Nuo tada jinai pradėjo su juo sveikintis ir visur jį sekioti.
Nors aišku jausmai nebuvo  iš abejų pusių.
Vaikinas jos nemilėjo jis jos net nepastebėjo.
O kodėl neaišku. Gal delto, kad jniai 3 metais už jį jaunesnė o.
Juk jisvenoliktokas o ji septintokė?
Na tai ir liko neaišku.
Na bet neswarbu.
Svarbu yra tai, kad jos gražuolio  Arūno klasiokai visi pastebėjo kad Diana isimilėjo Arūna.
Nuo tada jie vis Arūnui numeta juokinga komentara.
ir dar veliau Daina išdryso paduoti anketa padaryti vienam iš Arūno klasiokų. Tai yra Tedžiui. Jis jy padarė  ir vienas iš klausimų buvo tavo numeris Tedis į tą klausima irgi atsakė parašė savo nr.
Taijp  Diana pradėjo susirašinėti su Tedžiu paskui per jį susipažino sdu kitais mokylkos vaikinais .
Taip atstumtų merginų grupelė buvo jau daug kam pažystama. Bet ta laimė buvo trumpa nes klasės mokinei taip pat pažinojo tuos vaikinus ir visiems pasakė kad tos merginos yra nevykelės atstumtos, drovios  ir jos išvis yra tylus zmonės jops yra lepšės.
Nuo tada dar daugiau žmonių tai sužinojo ir tos merginos nieko nepadariusios taip ir liko visų atstumtos.
Nors nieko  jos blogo  ir nepadarė. Tas blogas dalykas yra dėl klasės mokinių ir netikusios susidariusios nuomonės.

Taigi: Nekaltink tų žmonių kurie nieko tau nepadarė jie nenusipelnė būti aststumti jie kaip ir tu nori būti mylimi ir gerbemi nereike iš jų šaipytis ir juoktis.

2005-06-08
Proza

<septynioliktas eksponatas>

seiliuke  "Nelaimingas atsitikimas"


Buvo vasaros atostogos, kurias planavau praleisti prie jūros. Jų niekada nepamiršiu, nes nutiko siaubingiausias nuotykis per visą mano gyvenimą.
Štai ir sulaukiau tos dienos, kai važiavau prie jūros su draugais. Nuvykę iškart bėgome maudytis, buvo taip linksma ir gera. Po to visi drauge patraukėme į išnuomuotus namus, kur turėjome apsistoti. Po maudynių buvome labai pavargę, todėl nusprendėme kelias valandas pamiegoti. Tačiau pasirodo, mes nusnūdome ilgiau nei pora valandų, nes kai atsikėleme, buvo vakaras. Su draugais nusprendėme eiti į paplūdimį. Vaikinai nulėkė į parduotuvę nupirkti maisto ir gėrimų, o mes radom puikią vietą linksmintis. Buvo žvakės, muzika, viskas idealu, nieko netrūko. Štai pasirodė ir vaikinai, parnešė ko reikėjo iškylai. Pradėjom švęsti, linksmintis, visi draugiškai šokom, gėrėm...
Mano draugė Neringa su savo vaikinu Tomu išėjo pasivaikščioti ir pažadėjo greitai grįžti. Valanda, dvi, trys, jų nėra, mes sunerimome ir nutarėme eiti  ieškoti. Beeinant pakrante pasigirdo merginos balsas, pažinau Neringą, nors tamsoje buvo sunku ką įžiūrėti. Kažkas pašviečia žibintuvėliu, mus ištinka šokas, žiūrim ir negalim patikėti savo akimis. Ji klūpi ant smėlio, žiūri į jūrą ir verkia. Bet kur Tomas? Neringa negali ištarti nė žodžio. Šiaip ne taip prabyla: „ Jo nėra“. Mes vis klausėme, klausėme, kur jis, bet... tyla. Valandą tardėme Neringą, kol ji pasakė, kad Tomas paskendo, o aš negalėjau patikėti, kad taip įvyko! Jie ėjo maudytis abu ir staiga Tomas paniro po vandeniu ir daugiau nepasirodė. Aš puoliau į jūrą... vis ieškojau ir ieškojau, per per vėlu. Mus ištiko šokas, pagalvokit, kaip jaustis Mano draugei, netekusiai savo didžiosios meilės.
Šį įvykį atsimenu ir nepamiršiu turbūt ilgai, o gal niekada. Neringa iki šio laiko bijo pažvelgti į jūrą ar ežerą, juk vanduo buvo jai toks negailestingas, ir paviliojo mylimąjį.


2005-06-07
Proza

<šešioliktas eksponatas>

svajinga akimirka  "Tikėk, ir bus įmanoma..."


Pažiūrėk į žvaigždes...

[Jos, deje, tavęs nemato... ]

... savo keistai pilkomis akimis...

[... neapgaudinėk savęs... ]

... ir gal pamatysi jų sielas...

[... jei tiki - viskas įmanoma... ]

... o gal jos pamatys tave...

[... neapgaudinėk savęs... juk jau prašiau... ]

... teireikia tikėti...

[... kodėl tu manęs neklausai..? ]

... ir viskas įmanoma...

[... gal tu manęs negirdi..? ]

... ar tiki?...

[ak, taip... prisiminiau... ]

... tikiu, kad tiki...

[... juk tu žvaigždė... ]

... kai tikiu...

[... o žvaigždės toli... ]

... viskas...

[... tačiau jos yra... ]

... įmanoma

[.. tikiu, kad yra... ]


2005-06-07
Proza

<penkioliktas eksponatas>

ir kiti  "Neskaitykit."


Bijau užmigti, nes žinau, kad atsibusiu nuo to mėšlo smarvės. Laikrodis: tik tak tik TAK TIK... Šaukštai, kojinės, karnizai, arbata, "Erškėčių paukščiai", veidrodis, katinas Vasia... Toj pačioj erdvėj. Parsiduodu tau, skersvėji. Kas mano viduje naujo po vakar?..
Nuostabu, kaip myliu aš mėšlą. 


2003-04-09
Šiukšlių Dėžė