džeikobo nėra ir niekada nebuvo. buvo tik kopėčios. kai užlipau, ir jas kažkas išnešė.

- Tai kodėl jį palikai?
- Susipjoviau su jo motina.
- Tik tiek?
- Ne čia esmė. Kai mes šaukėm viena ant kitos, jis stovėjo tarpdury tylėdamas ir... ir karpė ausimis. Asilas.

jis pasakė:
- mane užpisa, kai
  valgai žuvies filė ir kaulas pasitaiko
  grįžti namo, o motina su eiliniu ožiu ant sofos
  alus šiltas
  prižada štuką, o sumoka septynis šimtus
  trulike bobutės smirda
  paimi kaifo, išvynioji, o ten cukrus
  žadintuvas suveikia
  tusas prasideda, o vidurius paleidžia
  skauda
aš pasakiau:
- pochui yra

peaces fit

kad jau dėjau čia, tai dėjau ir ten.

putoti kruvini skrepliai. taip kaifas virsta krauju.  kaifas gyvas.
- išvalyk! - drebiu jai skudurą.
- apsišik stačias! - šaukia, bet valo, trina skrepliuotas grindis.
o man pochui. aš užustalėj.
o man kaifas.

geros mums kelionės jūsų transportu

pochuidienį

- pasaugok babkes.
- pochui.
  jeigu kas,
  tave užkas.

- ar tręšeisi kada rūkyt gatvėje?
- teko. kartą susinervinau, išėjau laukan ir prašinėjau visų sutiktų, kol davė.
- dėl ko susinervinai?
- remontavau kažką ir užtrumpino.
- ką?
- nepamenu.
- gal santykius?
- gal... bet dabar jau pochui.