<dvidešimt antras eksponatas>

gelmes_pamegusi  "Būti laimės vaikis"


Gyvenimo verpetus nupina laiko tėkmė,
Ar manai, kad ją sustabdžius aplankys tave sėkmė?
Ar manai, kad sulauksi laimės tos saldžios,
Jei atsisakysi laiko tėkmės nenuvaldomos?
Juk laikas supažindina jausmą-meilę.
Su kuriuo pakyli į aukščiausią Olimpo eilę,
Nors jį keiki pažinus gilų skausmą,
Klūpsčioji ir už trumpalaikį džiaugsmą,
Jis išstumia tave iš jaunystės padarinių.
Įpučia tau jausmų svaigių, bet laikinų,
Apkarsto tave suaugusių prievolėmis,
Priverčia laipioti sienomis.
Regis, tada verta nuo žemės pakilti,
Ir tik debesų migloje atrasti savo viltį,
Į ilga gyvenimišką būtį,
Kaip kovoti ir nepražūti.
O sutikus sunkią kliūtį,
Liepti senas žaizdas susisiūti.
Su priešu susiremti,
Niekam nepakenkti.
Iš balos sausam išlipti,
Gyvybę šioj žemėj palikti.
Gyventi ne vien dėl savęs,
O dėl kitų ir tavęs.
Žvelgti ne tik į rytojų,
Prisiminus jog ten kelias į rojų,
Gyventi šia diena,
Juk kiekviena nepaprasta.
Kai praeities miglų raida,
Atskleidžia šviesą su gyvenimo gaida.

Ir tada pažvelgti akimis,
Rodos, ne savomis.
Išmokti žaisti su ugnimi,
Ir išlikti savimi.
Atrasti žemės plyšį,
Egzistuojantį susisiekimo ryšį,
Su giliais jausmais,
Ir trumpalaikiais skausmais.
Ir būti laimės vaikas,
Kuriame trūnys blogio saikas!


2005-06-26
Eilės