<septynioliktas eksponatas>

seiliuke  "Nelaimingas atsitikimas"


Buvo vasaros atostogos, kurias planavau praleisti prie jūros. Jų niekada nepamiršiu, nes nutiko siaubingiausias nuotykis per visą mano gyvenimą.
Štai ir sulaukiau tos dienos, kai važiavau prie jūros su draugais. Nuvykę iškart bėgome maudytis, buvo taip linksma ir gera. Po to visi drauge patraukėme į išnuomuotus namus, kur turėjome apsistoti. Po maudynių buvome labai pavargę, todėl nusprendėme kelias valandas pamiegoti. Tačiau pasirodo, mes nusnūdome ilgiau nei pora valandų, nes kai atsikėleme, buvo vakaras. Su draugais nusprendėme eiti į paplūdimį. Vaikinai nulėkė į parduotuvę nupirkti maisto ir gėrimų, o mes radom puikią vietą linksmintis. Buvo žvakės, muzika, viskas idealu, nieko netrūko. Štai pasirodė ir vaikinai, parnešė ko reikėjo iškylai. Pradėjom švęsti, linksmintis, visi draugiškai šokom, gėrėm...
Mano draugė Neringa su savo vaikinu Tomu išėjo pasivaikščioti ir pažadėjo greitai grįžti. Valanda, dvi, trys, jų nėra, mes sunerimome ir nutarėme eiti  ieškoti. Beeinant pakrante pasigirdo merginos balsas, pažinau Neringą, nors tamsoje buvo sunku ką įžiūrėti. Kažkas pašviečia žibintuvėliu, mus ištinka šokas, žiūrim ir negalim patikėti savo akimis. Ji klūpi ant smėlio, žiūri į jūrą ir verkia. Bet kur Tomas? Neringa negali ištarti nė žodžio. Šiaip ne taip prabyla: „ Jo nėra“. Mes vis klausėme, klausėme, kur jis, bet... tyla. Valandą tardėme Neringą, kol ji pasakė, kad Tomas paskendo, o aš negalėjau patikėti, kad taip įvyko! Jie ėjo maudytis abu ir staiga Tomas paniro po vandeniu ir daugiau nepasirodė. Aš puoliau į jūrą... vis ieškojau ir ieškojau, per per vėlu. Mus ištiko šokas, pagalvokit, kaip jaustis Mano draugei, netekusiai savo didžiosios meilės.
Šį įvykį atsimenu ir nepamiršiu turbūt ilgai, o gal niekada. Neringa iki šio laiko bijo pažvelgti į jūrą ar ežerą, juk vanduo buvo jai toks negailestingas, ir paviliojo mylimąjį.


2005-06-07
Proza