Tas nuostabiai kutenantis tavo žandukas... Viliojančiai šiandien atrodai.

Nauja diena pavėluoja ateiti ir besiblaškančios, šiltos rankos jau nesuranda tavęs... Atleisk, už tai, kad myliu...

Pavargusios nuo šalto ledo lūpos...

Ir gervių juokas, ir miškai pražilę, ir bangos mirusios sugrižta aidu į sapnus...

Pasitikėdamas savim, vedei mane į Pažadėtą žemę...

Tas žaibas priminė pražydusią rugiagėlę... Tu ją nuskynei mano sapnuose.

Noriu... to salstelėjusio žodžio - pasiilgau. Bet ar tavo akmeninės lūpos prasivers?

Ir nemiga ištirpo tavo lūpose... Pažįstu aš tave ar ne???

Ir šypsena, ir pyktis - tinka tau...

Tik vieno vasarinio šokio su gulbių išdidžia tyla, prašau...