http://fairytaleoflamb.blogspot.com/2008/11/depauskait-noriu -pasakyti.html

Kai tau 26eri, gal jau vien dėl savo amžiaus reiktų pripažinti, kad gyvenimas nemažai gėrio ir sunkybių yra jau parodęs ir gal jau pagaliau pats metas baigti visokius laukimus. Pats metas baigti ir ne laukimus. O tiesiog prisiminti, ką reiškia gyventi.
Gyventi, kai centras esi TU. Nes panašu, kad ne visi supranta, kad tavęs gali iš tikrųjų (ne ne, ne šiaip-sau-pajuokaujant) ir nebūti.

Šiandien susirašiau su Nicki. Praėjo 4 metai, o kalbu lyg vakar būtume kartu dirbę ir juokęsi iš kasdienybės, klientų, bele-ko. Iš red mallboro, šaltų ledukų ir "milijono" esspreso, kurie NEVEIKIA (kai man veikia net vienas!)
Vėl back-to-it galiu pasakyt, kad tada TIKRAI NIEKO NELAUKIAU. Tiesiog gyvenau. Ir gyvenau puikiai:) Net kai buvo SUNKU. Sunku buvo dažnai. Bet iš kasdienybės išsunkdavom viską. Naktim ant plaustų, su vienišais vyrais, kurie dainuoja su gitarom gatvėse priešais pasidėję vieną "pabėgusios" damos batelį (aš jum sakau, čia NE POKŠTAS - tikrai taip buvo), ragaujant vaisių/daržovių sushi, beklausant Stingo...etc. etc. (kai noriu - galiu apie tai užsivesti ir kilometrinius aprašymus rašyti, bet tai tik memories...)

Vienas dalykas mane šiandien tikrai pribloškė - tu prisimeni. Ir sakiau, kad iš pradžių supykau. O dabar manau, kad tai faktas, jog kažkas vis dėlto buvo svarbu. Ir gerai. Šiandien man atrodo, kad sunkiausia pripažinti, kad kai tau 26eri ir esi tiek-nugyvenęs, tai jau (truputį) žinai, kaip gali būti, kaip būti neturėtų ir kokio gyvenimo norisi.. Ir tada, kai į mano visas ląsteles slenka baimė ir nežinojimas - ar užvertus viena, tikrai atsiverčia kita (jau nebekalbu apie past - čia DABARTIS) ir ar tas "kita" tikrai VISADA būna ŽYMIAI GERIAU..tada aš kapituliuoju. Pasiduodu. Ir tikrai BIJAU.
Bet nesu tikra, kad tik tada, kai gyvenimas "priverčia" pakeisti aplinką/šalį/miestus/žmones/namus/kalbą/įpročius/... - kad tik tada galima iš tikrųjų NIEKO NESITIKINT GYVENTI PUIKIAI.

Kadangi to nežinau, gal vis dėlto reikia pradėti nuo small small steps ir susitikti su Ga., kuri žadėjo apelsiną. Vazonėlyje. Kad net kai lauke sninga, širdis nepaliautų tikėti PAVASARIU. Ir gimimu to, ko taip seniai laukia iš-po-žiemos.

kaip keista vidury savaitės apturėti laisvą dieną - viskas susipainioja. pvz. šįvakar ramia galva užsisakius alkoholinį kokteilį čiliake prie Vingio, įsivaizdavau, kad dabar-šeštadienis. net pasakojau istoriją, neva vakar buvo "penktadienis".
iš tikrųjų vakar padariau moterišką žygdarbį, už kurį tikrai nusipelniau medalio. medalio nenusipirkau. gėlės sau irgi nepasidovanojau. GAILA. seniai toks gėris bebuvo rankutėse:P

į detales nesileisiu, neprašykit. apie žygdarbį nepasakosiu. KONFIDENCIALU:) o tu, R., begėdiškai pasielgei, nes žadėjai paskambint man ir paklaust tai-kaip-sekės. ot ką daro "senėjimas" (juk savaitgalį pasensi aneee?) - taip ir nesuskambo manasis telefonas!:P

šiandien A. siūlė ne vieną renginį kovo 11-osios proga. renginių nepasiekėm, bet įgyvendinom planą B - vynas, kugelis ir dejavu, nes susirinkom ta pati 'chebra':)) bernai niekaip negalėjo atsistebėti, kaip kugelyje gali būti įkepta vištiena. taip naiviai stebėjos ir vaikiškai aikčiojo, kad net juokinga buvo:))

vėliau aš labai džiaugiausi, kad gyvenu ne tokiam košmare, kaip naujininkai. oh my!!! per 5 minutes ten, kol laukiau G. prie bankomato, buvau TOTALIAI PAKRAUPUS ir tikrai išsigandus. ten ne tik baisūs treninginiai berniukai tūsinasi, bet ir chroniai muša vieni kitus ir vaiką, kol jis nežmoniškai sriūbauja. tada, žinokit, tikrai suveikė mano social worker širdelėj mygtukas - HEEEEEEEEEEEEELP - bet kaip tą mažiuką išgelbėt iš tokios beprotybės??? LT sistema šitoj vietoj turi begalę spragų. niekaip nežinau, nors dirbau ne vienus metus socialinį darbą, kaip reikia "išgelbėt" vaikus nuo tokių nežmoniškų gyvenimo sąlygų. neveikia nei policija, nei vaikų teisių apsaugos tarnyba..nebent aš nežinau, kad ir keleto stebuklingų atvejų. na mano praktikoj tokių nelabai buvo. o jei buvo, jau spėjau pamiršti. dabar kai labai pagalvoju - prisimenu vieną gerą atvejį, kai su Maroona lavinom vienos šeimos keturis mažiukus. POVEIKIS BUVO DIDŽIULIS:) vėliau jie ne tik kalbėjo, bet ir jų mama pradėjo dirbti normalesnius darbus ir rūpintis vaikais. mes aišku medalių sau nededam, nes visą pradžią greičiausiai padarė V. su M.

ok, labai išsiplėčiau apie tai..

šiandien su A. trumpai padiskutavom apie poreikio būti together mastus. kiek jie skiriasi skirtingiems žmonėms. nustačiau sau patologiją:) A. sakė, kad AŠ TIKRAI NORMALI. most of the time savo gyvenime šitoj vietoj normali tikrai nesijaučiau niekada. seniai galvoju ar man reiktų kažką keisti ar ateis laikas, kai atsiras žmogus, kuris taip stovės ant galvos. NORS AR AŠ TO NORIU net nesu tikra:)) moterys..

:) dėl to, kad nesu vyras, visada džiaugiuosi, kai su "tryniu" einam į filmus. ir prieš tai susitikę kalbam VISOM PASAULIO IR ASMENINĖM TEMOM. šįvakar mūsų vakarienė truko dvi valandas, o filmas buvo Galos festivalio ir vadinosi "Neišmanymo dienos". filmo metu K. ir L. sušnabždėjau, kad matyt pažiūrėjus tokį filmą, galima nuspręsti, kad mes vis dėlto gyvenam geriau nei gerai. dar susidomėjau ar mes svajojam. filmo pagrindinis herojus svajojimo ir fantazavimo ekspertas. tik jo fantazijos ganėtinai iškrypę, bet in general jis tikras įsivaizdavimo asas. K. ir L. patvirtino, kad svajoja. aš nusprendžiau, kad labai seniai kažkur save įsivaizdavau. tada prisiminiau Veneciją ir panirau į GĖRĮ.

o beje, L. kartais papasakoja nepaprastai juokingų istorijų..
trumpa istorija nr. 1:
(veiksmas autobuse)
jauna mergina savo draugėms garsiai pareiškė:
"man ŽOSTKAI reikia berno"
trumpa istorija nr. 2:
(veiksmas troleibuse)
jaunas vaikinas kalbėdamas telefonu su draugu pasakė:
"turiu tik čyriką, bet man būtinai reikia prisigert"

paklausius L. pasakojimų aš suprantu kiek "netenku" nesinaudodama viešojo transporto paslaugomis.
:) :) :) 

šiandien pažiūrėjau D. atsiųstas fotkes su vaikais. kur jie visi trys voliojas ant kilimo.
VA TAI YRA GĖRIS.

matyt, kai tokie dalykai nutinka savam gyvenime - gali pasakyt, kad pilnatvė pagaliau atėjo.

šiom dienom patyriau kaip "netyčia" (ar tikrai?) kartais viskas sugeba įvykti. pvz. J. mane atpažino tik iš el.pašte esančio vardo ir pavardės, kuris jai atėjo kaip auto reply iš mano kolegės, kuri šiuo metu atostogauja. painoka, tiesa? bet esmė - nemačiau J. n metų. paprašė padėti dėl kelionių draudimo. keliaus į Braziliją. kai galiausiai susiskambinom - sakau wau, kelionė į Braziliją skamba OOOO:) pasirodo proga YRA:) kopinės medutį. kaip įmanoma po n metų iš seniai begirdėto ir bematyto žmogaus per keletą dienų gaut žinių ir dar tokių smagių?:) ir taip netyčia?:)

aš visada, kai tokie dalykai nutinka mano gyvenime, viliuosi, kad ir pilnatvė pasibels pačiu tinkamiausiu laiku, kai mažiausiai tikėsiuos. kai nereikės niekam stovėt ant galvos (NET MAN), kai nebus jokių paranojinių pergyvenimų. kai oras kvepės karamele, mane pagaliau TIKRAI "prisimins bijūnai" (mirkt) ir bus šilta.

jūs netikit?
aš tikiu.

LABANAKT*

gerai jau gerai -
net ir netikėdama, kita puse kablelio, tikiu leupoldizmu.

[read inside the lines]

šiąnakt aš puse kablelio netikiu...

nors turiu amazing dekupažuotus auskarus su 8 vyrais.

bet kai kas nors paklausia (kad ir šnd. R. virtuvėj) - NETIKIU pati tuo, ką kalbu. ir tuo, kaip gyvenu.

pritariu kt. R. - reikia iš čia emigruoti.
pradėt nuo balto lapo ir viską, kas kankina, tiesiog užmiršti.
žinau, kad emigravimas (net ir laikinas) - gerai išpurto visus kablelius ir tritaškius.
o grįžus galima pradėt NAUJAI naują pastraipą. gal net knygą?

tiki?

Su A. beeinant Vokiečių gatve, man nioliktą kartą pažiūrėjus į jos žalius batus, mums gimė "geneali" idėja Pravdos 1 min. festivaliui.
Ryt eisim į Kaziuką. Gal dar kokių genealumų apsireikš:)
Nusprendžiau, kad rimtai kaifuoju nuo buvimo mergaite - SUKNELĖS vienareikšmiškai valdo. Stovėdama visa suknelėta prie ŠMC baro - koketavau su pačia savimi ir jaučiausi AMAZING. Tiesa, važiuodama namo vėlai vėlai naktį su taxu ir A. pašonėj tokia amazing tikrai nebesijaučiau:)) Bet tai - PRAEITIS:P

Šiaip vis savaitgalį daug galvoju apie laidotuves, mirtį ir pan. dalykus. Dar galvoju, kad tikiu, jog siela - tikrai egzistuoja. Juk mes tikrai jaučiam daug ne-materialių dalykų. O be to - labai noriu tikėt, kad po mirties yra daugiau nei tuštuma.

Širdim jaučiu, kaip norisi apkabinti. Ir nežinau ar tas poreikis nėra egoistinis. Labai noriu tikėti, kad jis abipusis. LABAI TO NORIU. Labiau negu žodžiais galima ką nors papasakot.. Vat ir ne-materialumas.

Kartais stebiu žmones ir stebiuosi savimi. Kaip sugrįžt į nerūpestingumą? Į vėjavaikiškus šėliojimus ir šypsenas danguje, net kai kažkas paklausia "tai kaip tau, ar yra kas rimta?" (Kodėl žmonės, kuriuos sutinki gerokai rečiau nei tiesiog RETAI, drįsta užduoti tokius asmeninius klausimus?)

Aš NEŽINAU. Ir nebijau to pasakyti. Bet bijau, kad kai galvoju apie kasdienybę - joje nėra to, ko taip norisi. Apsikabinimų namie po darbo, juoko skaitant žurnalą priešais tyvy, pasidalinimo vienu vandens puodeliu prie lovos arba bendro dantų valymosi. Bet aišku, yra kitokių prisilietimų (net kai iš tikrųjų nesiliečiam), yra šilumos mostai ir maži šiurpuliukai..

Bet kai vis prisimenu "I wanna wake up with you" - pagalvoju, kad tikrai nežinau ar galiu gyventi be visų mažų kasdienybės gėrių. Net NEBŪTINAI kasdien..

Anyway aš visai ne apie tai norėjau šiandien rašyti. Nes man daug svarbiau simple buvimas šalia, kai širdy naktis. Kaip norėčiau mokėti palaikyti už rankos net-iš-toli...

O kad greičiau dangus pradėtų kvepėt karamele! To dar niekad nebuvo...
-nemeluosiu - jau laukiu-

..kad mes niekad nemirtume vienas kitam. Bet jei tektų - kad užgimtume ir kaskart naujais žvilgsniais rastume tai, ko taip trokšta širdis..akyse priešais. Delnuose ir pirštų galiukuose. Nuo žemės pakeliančiuose bučiniuose ir apsikabinimuose.. Kur tikrumas palieka žymes - cukraus pudros lengvumo..ir noro kartoti.

Įtariu, kad visai ilgai nerašiau. Nepasakyčiau, kad jaučiu kokią abstinenciją..na bet vakar pvz. buvo tarptautinė rašytojų diena, tai reikia ta proga „grįžti į eterį“:) O beje aš kaip pamišėlė vakar pusę nakties skaičiau ir perskaičiau LMS knygą. Beveik sugalvojau jai parašyt laišką, bet per didelį darbų kiekį dar neparašiau. Manau reikės tai padaryt, nes norisi tarti vieną kitą žodį:) Jei kada pati parašysiu kokią knygą ar pan. – visai norėčiau ir aš sulaukti atgarsių:)
Tiesa, norėjau ir aš pradėt rašyt blogą, bet mano norimi blogu pavadinimai – užimti. Nervuoja;p Suku galvą - ką nors Justiško reiktų...:))

Per nerašymo laikotarpį labai daug kultūrinausi:) Bet 5ad pažiūrėjus Keistuolių naują spektaklį, nusprendžiau, kad pritariu L., kad V.V.Landzbergio šitas romansas - kažkokia depresija. Mane kaip ir R. stebina tai, kokie spektakliai dabar ant bangos – depresovi, rimti, liūdinantys... Čia in general taip yra. Rimtai. Toks pats jausmas buvo išėjus iš „Pagalvinio“ Jaunimtetry. Aišku jie geri, tie spektakliai, bet kai visi šaukia apie sunkmetį ir krizę – norėtųsi bent teatre pajaust pozityvo..

Kad paprieštarautume tam depresyvui – 6ad. dieną su pilna sale vaikų nuėjom į gruzinų šešėlių teatro spektakliukus, kurie taip mus pralinksmino! Jėėė :) Vis sprendėm dilemą kaip vienas žmogus sugeba rankomis „padaryti“ šešėlinę mešką ir pan:) Iš pradžių kai vaikai (ypač šešėliams šokant sambą) laaabai smarkiai juokėsi – atrodė kaip čia jie taip. O paskui pagalvojau kad TAI TOBULA:) jų niekas niekaip negalėtų užčiaupti, nes jie TIKRI – kai jiems gera, jie juokias pilnom džiaugsmo širdutėm:) Taip smagu pasidarė:]

Tiesa-tiesa..penktadienio vakaras buvo Tobulas iš didžiosios T. Nes kai „susisupu“ į tave ir ant lango sninga - man NEI KIEK NEŠALTA. Tada taaaaaip gera. Atrodo, kad pasiekiu euforiją. Bet dar kartais neigimą įjungiu, kad per daug neprisigalvočiau niekų ir ne niekų.

Šeštadienio vakarą tęsėm kultūrinimąsi ir iš pradžių neva labai rimtai nusiteikę visai nerimtai žiūrėjom „Lūšnynų milijonierių“ pas A. bute (butą įvertinau kaip uau, nes jis tikras genijus – filmai, knygos ir TOKIO gėrio pilna spinta, kad aaaaa – aš sakau, A., gal galėčiau toj spintoj apsigyvent, kai užeina debesiukai?) :) tokio kiekio ir tiek skirtingo alkoholio aš nepamenu pas nieką svečiuose:)):)) Bet iki šiol nesuprantu už ką filmas gavo 8 oskarus. Ten politiniai sumetimai žaidžia turbūt. Aišku įdomu buvo, tikrai:) Dar įdomiau buvo žiūrėt kaip mūsų bernai tvarkosi ir valo raudonu (!) vynu aplietą sofą. Ir sužinojau, kad jeigu nori, kad mergina/vaikinas nusirengtų – tereikia ant drabužėlių „šliūkštelti“ vyno iš savo taurės :) čia ne tik filmuose taip rodo, realybė irgi tokia, rimtai:P

Pirmadienį visa nuvargus nulėkiau į Kauną ir grįžau beveik miegodama. Dėl to ačiū, kad su manim kokį pusvalandį kalbėjais telefonu:)) Kaune vėl supykau, kad labai daug mentų, kad šalta ir tamsu. Bet apsidžiaugiau, kad esu ganėtinai normali ir su manim turėtų viskas būti gerai:))

Didžiausia naujiena buvo, kad R. paskelbė apie gyvenimo vulkanus, kurie vėl netikėtai pradėjo reikštis... Tada labai liūdėjom, kad greičiausiai teks „palikti Fermą“, bet dabar užsiimu tikru spam‘inimu ir visur ieškau kaip įgyvendinti planą B. ir kad ne tik R. liktų ten gyvent, bet rasti ir kokį amazing žmogų, kuris ten apsigyventų:)

7ad. užgimė Maroona, o man labai norėjosi sau išspardyt šikną, nes nespėjau padaryt vieno šaunaus dalykėlio, todėl jį truputį į ateitį nukėliau (be deadlain‘o..nes matau, kad su jais man labai nesiseka):(
Anyway, aplankiau L. ir B.:) Kito toookio meilumo, gražumo ir DIDUMO vaiko nėra :) Labai juos myyyyyy. Apsivalgėm pyrago, priragavom žalių arbatų ir vyno ir eilinį kartą negalėjau atsistebėt kaip GREIT viskas vyksta.. Na bet tai tikrai visiškas pozityvas...:]

Kadangi neva prasidėjo kalendorinis pavasaris ir man kartais atrodo, kad labai reikia sportuot – buvau sau prisiekus, kad taichi šį mėnesį lankysiu kaip pavyzdukė:) Bet Merfis eilinį kartą iš to pasijuokė ir treneris parašė, kad kovo mėn. taichi nebus. Dabar rimtai svarstau galimybę vėl pasijust antyte ir pradėt lankytis baseine. Kiekvieną kartą kai tam rimtai nusiteikiu – nusiteikimas išgaruoja atsiminus šlykštų chlorkių kvapą..

Kadangi pastarosiom dienom buvo nerealiai daug darbo – nuotaika subjuro ir visai nieko nesinorėjo, bet A. vakar grįžo iš Oslo, vaišino mane skaniausiom vakarienėm ir vynu ir parvežė TOBULĄ suknelę dovanų:] Į kiekvieną mano ląstelę sugrįžo laimė:) Ar jūs tikit, kad mergaitėm nieko daugiau ir nereikia?:] Matot kaip greit galima save palepinus (ar būnant palepintam) vėl pajaust gyvenimo džiaugsmą!;)

Beje, čia ne kokia ataskaita už nuveiktus ir nenuveiktus dalykus, bet truputis feedback‘o..ir dar - labai laukiu Pravdos vienos minutės filmukų. L. žadėjo, kad sėdėsim su „žvaigždėm“:D O dress kodui kaip tik galėsiu panaudot savo tobulą lauktuvę:)) yeah (rock) ;P

o jeigu į šią dieną pažvelgtume detaliau, tai pasakojau aš šiandien visiem prieš PK savo sapno istoriją ir K. greit pasisakė, kad šiąnakt ji sapnavo, jog yra lapė.
ok sakau - YOU WON:) šiandien tu laimėjai šiuo klausimu:))

geraiii:)
su L. visada labai daug juokiamės:) mes kaip išprotėję:D niekad nepamiršiu mūsų skersai išilgai vėjų varstomos palėpės ir kaip susigūžę po antklodėm spoksojom į laptopą;)
tai vaaaa būtent L. šiandien man pasakė -iausią komplimentą - pareiškė, kad man "reikia rašyt knygą".
(ė, nu tik garsiai nesijuokit!):P
žinau, kad visi manot jog niekas jos neskaitytų, bet jei jau aš tokią parašyčiau, tai tikrai paskaityčiau bent kartą:))) tik nemanau, kad turiu ką gudraus papasakoti. Visai priešingai nei savaitgalį man sakė S. - sako maždaug - 'aš tiek knygų perskaičiau, kad daugiau nieko gudresnio neperskaitysiu ir galėčiau pats ką nors PROTINGO parašyti'. Aš tuo šventai tikiu, nes S. yra tikrai laaaaabai protingas;) Ir padovanojo man -iausią mažąją knygelę, kuri kartais atvertus sako, kad "SNAIGĖ NIEKADA NEKRENTA NETINKAMOJE VIETOJE".
O aš labai tikiu šia Dzen išmintim (ten taip rašo!):P

Darbe sugedo liftas. Lipau į 4 aukštą pirmyn-atgal ne vieną ir ne du kartus šiandien. Vis pasiputodavau kodėl mes aukščiausiam aukšte sėdim!
Ta pati S. dovanota knygutė sako - "Aukščiausias kelias nėra sunkus, tik nieko nerankiok ir nesirink".
Ką aš vakar sakiau, kad reikia paleist praeitį, a???:p

Dabar labai persiorientavau į ateitį.
Ar tikrai TIKI, kad čia BUS?

Let's do this, please.

please

šiąnakt sapnavau, kad vairavau pilką porshą:)
maždaug tokį:
http://www.desperateseller.co.uk/DespSellPhotos/140554949567 .jpg

jis buvo D.:)
ir sapne L. iš manęs juokės - neva kas per material girl atsibudo manyje.
tada galvojau ar porshas gali būti lygus žiagui:) ir dar galvojau, kad visa tai neturi reikšmės. svarbiausia - RANKA RANKOJ. o ar žiage ar porshe ar netgi tranzuojant pakelėj - koks gi skirtumas:)
aišku prabanga padaro savo ir suvilioja, apsuka galvą. patikėkit - GERA man buvo vairuoti toookią mašiną :D
bet aš tikrai sakiau ir sakysiu, kad jei man leistų rinktis tarp to, kas nenuperkama ir sodraus milijono - tai...

p.s. čia prašau neaiškinti, kad nusišneku arba kad $ nereikia. aišku jų reikia ir visada reikės. ir tikrai nuo jų didžia dalim priklauso gyvenimo kokybė. bet ranka rankoj - NEPRIKLAUSO. dėl to taip ir sakau;)
p.p.s. pamenu kaip Trakuose stebėjais, kad man gaila vandens čiuožikų. o ką? aš tokia:) let me be crazy a bit;):P
and face it - CRAZY PEOPLE ARE HOT:p

(REALLY)*

Šiandien baigiau Guillaume Musso "O paskui..." ir jaučiuos tieeek daug prisiskaičius apie mirtį. Kaip man - sakyčiau net per daug. Bet gal kartais knygos pačios patenka į rankas ir tikrai ne veltui. Aš visada norėjau tikėti, kad įmanoma gyventi lyg paskutinę dieną, kai PILNAI mėgaujiesi gyvenimu (neleidi kaip smiltelėm pratekėt pro pirštus) ir TIKI. Net kai baisu.
Kai dabar galvoju, kaip tapau tokiu išgąsdintu žvėreliu (neturiu dabar kito sinonimo), aišku prisimenu du -iausius gyvenimo akibrokštus - 12os ir 18os. Ilgai galvojau apie tas baisybes ir galiausiai nustojau save laikyti išskirtinai pažeistu žmogumi. Tokių patirčių kas antras galėtų papasakot. Gal ne identiškų, bet veikiančių kaip 220 - tai tikrai.
Bet turbūt labiausiai pakirto 2006 07 7-8 d. - VA TĄ naktį dangus tikrai lijo spanguolėm. Ir po to ilgai nekvepėjo cinamonu. LABAI ilgai. Na bent jau taip atrodė...

Gal dėl to, net kai nusprendžiau, kad visos TOKIOS patirtys labai į naudą – iki šiol jaučiu paranojinę prarajos fobiją. Ji gali pasireikšti net tada, kai atrodo viskas-ok. Man tas žinojimas, kad viskas-ok – toks neužtikrintas... Tada, kai kaip tam katinėliui man „užgriūva dangus“ - jaučiuosi lyg pati save badyčiau kardu – kartais gal toks išankstinis savisaugos instinktas – sunaikink save pati, kol kiti nespėjo. Žinau, kad prie praeities negalima prisirišti. Žinau ir tai, kad ESU POZITYVI. Labai rimtai:) Net jeigu rašau tokius dalykus, bet tikrai ESU;) kas mane pažįsta nors truputį – nepaneigtų manau. Nes kartais moku "paleisti" be priekaištų su gerais ir NUOŠIRDŽIAIS (rimtai) linkėjimais. Bet tas baisus nesaugumas ir baimė, kad bet kada sugrius „mano namai“ - mane kartais taip kankina ir užgraužia, kad jaučiuos visiškai nelaiminga. O ko ir norėti, kai gyvenimas labai juokingai pasityčioja. Nerandu kito žodžio, bet ta tragikomiška patirtis taip išgraužė sielą – kaip kokie geizeriai..bet iš ten dar sklinda šiluma (štai jums ir pozityvumas);) Nors du kartus pati save murkdžiau bele-kur - tikėdama, kad ir man pasaulis taps toks TOBULAS, kokį jį ragauja E.

Aš dažnai galvoju kaip taip atsitiko ir tikrai žinau, kad kai šitaip užsisuku – reikia grįžti prie Bacho „yra kaip turi būti“, nes jis niekada nepamelavo.
O kai galvoju kas yra GĖRIS - man atrodo, kad man jis visu 100% asocijuojasi su L., nes jis tikrai turi kažkokią nerealią saugumo lašelinę, kuri mane visada paguodžia ir man atrodo, kad jis tikrai ŽINO viską. Iš serijos – jei esu vaikas ir bijau tamsos – suaugę jos nebijo ir gali mane išgelbėti. Toks jausmas, kad jis visada turėjo neįprastų galių paguosti net iš toli. Arba paprastu pasakymu „yra visokių žmonių, bet svarbu, kad dabar tau ok“. Ką aš daryčiau be jo?:) Visas gyvenimas būtų niolika kartų sunkesnis – neabejoju. Ir aišku – mūsų genai nėr labai jau blogi:) Augino turbūt ne taip ir prastai:))
Todėl ir aš tikiu, kad galiu užauginti nepaprastus vaikus ir apsikabinti mylimą vyrą. Iki tol kol mums sueis 101eri. You know, juk aš romantikė, todėl atleiskit – iki galo rožiniai akiniai nenukrito:) Aš noriu pasakyt, kad mano gyvenimo siekis neapsiriboja tuo, kad norėčiau 50imties su vyru vis dar miegoti vienoje lovoje, bet būtų visiškas melas jei sakyčiau, kad tai nėra didi mano svajonė:) Ir kai šiandien N. manęs darbo virtuvėje rimtai paklausė (o jis retai tokius klausimus užduoda, patikėkit) „ko labiau nori – ištekėt ar vaikų turėt?“ aš jam irgi labai rimtai atsakiau. Ir tikrai tuo tikiu. Kas nuo mūsų priklauso gyvenime? Labiausiai noriu niekada neišduoti savęs ir nepavirst antžmogiu. Kad galėčiau drąsiai pasakyt – ilgai laukiau ir tikiu, kad tikėjau ne veltui.