I wanna wake up with you

Su A. beeinant Vokiečių gatve, man nioliktą kartą pažiūrėjus į jos žalius batus, mums gimė "geneali" idėja Pravdos 1 min. festivaliui.
Ryt eisim į Kaziuką. Gal dar kokių genealumų apsireikš:)
Nusprendžiau, kad rimtai kaifuoju nuo buvimo mergaite - SUKNELĖS vienareikšmiškai valdo. Stovėdama visa suknelėta prie ŠMC baro - koketavau su pačia savimi ir jaučiausi AMAZING. Tiesa, važiuodama namo vėlai vėlai naktį su taxu ir A. pašonėj tokia amazing tikrai nebesijaučiau:)) Bet tai - PRAEITIS:P

Šiaip vis savaitgalį daug galvoju apie laidotuves, mirtį ir pan. dalykus. Dar galvoju, kad tikiu, jog siela - tikrai egzistuoja. Juk mes tikrai jaučiam daug ne-materialių dalykų. O be to - labai noriu tikėt, kad po mirties yra daugiau nei tuštuma.

Širdim jaučiu, kaip norisi apkabinti. Ir nežinau ar tas poreikis nėra egoistinis. Labai noriu tikėti, kad jis abipusis. LABAI TO NORIU. Labiau negu žodžiais galima ką nors papasakot.. Vat ir ne-materialumas.

Kartais stebiu žmones ir stebiuosi savimi. Kaip sugrįžt į nerūpestingumą? Į vėjavaikiškus šėliojimus ir šypsenas danguje, net kai kažkas paklausia "tai kaip tau, ar yra kas rimta?" (Kodėl žmonės, kuriuos sutinki gerokai rečiau nei tiesiog RETAI, drįsta užduoti tokius asmeninius klausimus?)

Aš NEŽINAU. Ir nebijau to pasakyti. Bet bijau, kad kai galvoju apie kasdienybę - joje nėra to, ko taip norisi. Apsikabinimų namie po darbo, juoko skaitant žurnalą priešais tyvy, pasidalinimo vienu vandens puodeliu prie lovos arba bendro dantų valymosi. Bet aišku, yra kitokių prisilietimų (net kai iš tikrųjų nesiliečiam), yra šilumos mostai ir maži šiurpuliukai..

Bet kai vis prisimenu "I wanna wake up with you" - pagalvoju, kad tikrai nežinau ar galiu gyventi be visų mažų kasdienybės gėrių. Net NEBŪTINAI kasdien..

Anyway aš visai ne apie tai norėjau šiandien rašyti. Nes man daug svarbiau simple buvimas šalia, kai širdy naktis. Kaip norėčiau mokėti palaikyti už rankos net-iš-toli...

O kad greičiau dangus pradėtų kvepėt karamele! To dar niekad nebuvo...
-nemeluosiu - jau laukiu-

..kad mes niekad nemirtume vienas kitam. Bet jei tektų - kad užgimtume ir kaskart naujais žvilgsniais rastume tai, ko taip trokšta širdis..akyse priešais. Delnuose ir pirštų galiukuose. Nuo žemės pakeliančiuose bučiniuose ir apsikabinimuose.. Kur tikrumas palieka žymes - cukraus pudros lengvumo..ir noro kartoti.