Įsigudrinau sapnuoti keistenybes. Keli pastebėjimai po naktinių istorijų:
Ufikus sapnuoti yra baisu.
Sapnuoti, kad einu į “Paramore” koncertą ir netikėtai atsikelti pypsint žadintuvui yra dar baisiau – taip ir neišgirdau, kaip “Paramore” varo!:P

Žinot, kas dar yra baisu? Baisu, kai kaimynė grįžta naktį ir amžinai sumaišo durų kodą – vis paskambina mums į domofoną. Šiaip gal ir nepykčiau, bet kokią 1 a.m. visai sunervina, aš jum sakau.

O savaitgalį taip audringai atšventėm gatvės muzikos dieną (2009 05 02) kad net iki dabar neatsigaunu:))

p.s. mažai rašau, nes labai noriu emigruoti į blog‘ą, bet nerandu tinkamo pavadinimo. Juk viskas turi būti nuoseklu. Nepykit. Gi žinot, kad myliu. Ir mylėsiu. Net ir emigruodama, paliksiu pėdsakus. Man patinka būti surastai. :)*


Can you stay by my side?

"Maybe our mistakes are what make our fate. Without them, what would shape our lives? Perhaps, if we never veered off course, we wouldn't fall in love or have babies or be who we are. <...>
Seasons change, so do cities. People come into your life and people go, but it's comforting to know: the ones you love are always in your heart and if you're very lucky, a plane ride away."

SATC s4e18 ("I heart NY")

Skaitau "Jaunatį". Turbūt turėčiau būti dėkinga S. už tai, kad mane "įtraukė" į šitą knygų maniją. Tai neblogas būdas "užmušti" jutimus. Skaitydama kartais jaučiu kaip-skauda. Dar jaučiu, kaip darosi baisu.

Ir vis galvoju iš kur atsiradau (ar išmokau?) būti tokia jautri. Kai vakar naktį išgirdau pasakymą "gal nustokime plakti vieni kitus ir save" per širdį perbėgo ašarėlės. TAIKLU. Ne veltui jie šneka daugeliui žmonių. Gal kam užkliuvo koks kitas sakinys. Bet mane palietė būtent šis.

Aš taip nenoriu.
Labai NORIU pozityviai, su apsikabinimais ir su nuoširdžiais skambučiais, kai šypsena atsiranda savaime vos tik pakėlus ragelį.

5ad. naktį, kai mažiausiai to tikėjausi ir išgirdau "nes pasiilgau" - taip nustėrau, kad net puse milimetro patikėjau, kad vis-dėlto gali BŪTI GERAI. Bet nežinau kur tas gerai, kaip jį pasiekti ir ką daryti, kad mažiau skaudėtų.

Keistos Velykos. Bet visada mėgaujuosi buvimu su šeima. Tai fantastiškas laikas. Labai skaudžiai įsivaizduoju ką toks laikas reiškia gyvenantiems ne LT, kurie norėtų būti šalia savo artimiausių žmogeliukų ir negali.

Anyway..nors aš galiu, visa esybe "sukritau" į Meyers knygas. Nes tai būdas atsiriboti. Visada sakiau, kad filmai padeda (kad ir laikinai) "įsigyventi" ir pastebėti kitų gyvenimus, kitokius pasaulius..

Pasirodo knygos taip pat veiksmingos.

P.S. Vis dėlto norėčiau, kad tie žodžiai būtų buvę tikra tiesa.
P.P.S. Net kai pati sau prieštarauju - labai labai to norėčiau.

"I have to believe that it works...that when two people come together they stay together. I have to take that to bed with me at night even if I'm going to bed alone. That's a McBealism."
-Ally, "Ally McBeal"

-paleisti praeitį
-dideli tikslai
-naujos kryptys

m.(G.) visad žino atsakymus. kai skauda labiausiai - ypač.
*

p.s. "Saulėlydis", "Jaunatis" - waaaau. Kaip Stephenie Meyer taip pavaro???:) Talentas, ne kitaip.

dar kartą patvirtino kad knygos žymiai geriau nei pagal jas statomi filmai. filme visko taip neperteiksi. bet tai tobulos (nebūtinai realios...na, tiesą sakant, akivaizdžiai NErealios) meilės pavyzdys.

ir soundtrack'as jėgelė:) ypač Muse ir Paramore dalis:)

love it.

p.p.s. grįžo S. ir G. iš Oslo:) šypsau.

LABANAKT

Kiek kartais nedaug trūksta iki LAIMĖS:)
A. ir P. mane TIKRAI šokiravo (LAAABAI pozityviai) kai išėjus į kiemą (tipo žibučių..) gavau į rankas šalmą ir per keletą minučių atsidūriau ant motociklo. Jūs čia tikrai pavarėt!!! Lekiant geležiniu vilku link Riešės man iš galvos ir širdies iškrito visas sunkumas...jaučiau kaip SKRENDU. =]]]]]]] Dar dabar galvoju, kad matyt čia susapnavau:P Gaila nei vienas man neįžnybo, kad patikėčiau:)
Žodžiais nenusakoma, bet tai buvo WAU staigmena. Metų įvykis:)):)):)):)):)) LABAI LABAI AČIŪ*

p.s. dabar tik reikia "prisiminti" kaip Tytė moka kitiems linkėti laimės. Ir visiškai nebesigrūzinti.

FREEDOM!
:]]]]

*SAULĖ
*šiltas vėjelis
*pribaigtas "Saulėlydis"
*Flanger ir Cocorosie
*šašlykai, keptos dešrelės ir tikra fiesta gamtoje:)
*pušynas ir penkios žibutės:D
*ROJUS
*laimingosios mergaitės piešinys (ypatingas, todėl kabės darbe priešais nosį, kad nepamirščiau, ką reiškia DŽIAUGTIS)
*užblokuotos mintys (ar jutimai?)
*naujos puikios pažintys
*juokas:))
(bet vis dar tęsiasi naktiniai nerimai ir pabudimai beveik kas valandą..nepaisant to, kad šalia terasa ir sesutė):]

o naktinių drugelių pasirodo bijau beveik tiek pat, kiek ir šikšnosparnių:P

anyway..tai TOBULAS savaitgalis. su reabilitacija ir dideliu gėriu. kai taip nesinori grįžt į realybę.
kai jau sutemus parvažiuoju į savo blokinį namą, kur jau ilgiuosi gamtos ir savo-kiemo.

tikrai norėčiau gyvent nuosavam name:]
ir tikrai turiu pergalvot visus GERUOSIUS 'už'. juk esu sveika, ir turėčiau pagaliau prisiminti ką reiškia būti laiminga.

gal su "žonglieriais" ir jūra man pavyks?

p.s. tobulas vyras moka kepti obuolių pyragą ir išveda šunį lyjant.

****

Žonglieriai

Jie žiūri į besikeičiančias formas
kol užhipnotizuoja mintis
kol ausyse skamba
tik-jūra
ir nugara ima ristis
šiluma

skleidžia šviesą
kaip jonvabaliai
ir ugniniais delnais
matuoja atstumus
iki kito
sugijimo

nors iš ryto
nepamena
ar tikrai vakare
taip
skaudėjo.

Hipnozės metu
pamiršta saulėtekį
(užsimerkę
smerkia
tamsą)-

šermukšniais
atplėšia
akis
kai būna vėl sutemę.

Jie semia lietų
nes trūksta vietų
saulėkaitai
ir sapnams
(ten nėra džiovintuvų).

Tyliai skleidžia šviesą
išbraidę savo tiesą
iki pirštų galų

nugludinę akmenis
iki siūlų kamuolių

mėto juos
kaip išsvajotus
saulės spindulius

ir stengias
kaskart
pagaut
kuo tiksliau

-

puikiausia
jei randa pradžią-

užhipnotizuoja mintis

kol ausyse vėl skamba

-JŪRA-

tik tada pamiršta
kaip vakarais
ima skaudėti.

Lyg per rėtį-
su kiekvienu
vis mažiau dusliu
širdies dūžiu
iškrinta
visas sunkumas-

bangomūšoj
lieka tik jonvabaliai
ir mintys dėžutėse tyliai

paskandinamos –

tikslas pasiektas.

Kartais norėčiau mokėti būti ne tokia emocionali. Ypač tais kartais, kai verkiasi ne-iš-laimės. Norėčiau mokėti būti vyru ir nereaguoti į viską perdėtai moteriškai, kai skausmas tampa pernelyg aidus ir daužos į širdį nesutapdamas su jos dūžiais.
Kartais net galvoju, kad norėčiau numirti. Bet tuoj pat persigalvoju, nes atrodo būtų baisu nejaust IŠ VIS NIEKO. Labai ne kartais norėčiau, kad mane kas “pozityviai pagrobtų”, kad apkabintų ne tik virtualiai ir kad prisiminčiau kaip reikia juoktis pilna džiaugsmo širdim.
Pavirtus sau nepatraukliu “antžmogiu” užsitempiu “džiaugsmo šypseną” ir žiūriu į naują dieną kaip į kažką, ką BŪTINA IŠTVERTI.
Praėjo ne vieni metai, o aš rodos vis dar nemoku savo emocijų sudėt į dėžutes ir RAMIAI priimt visko, kuo mane pasitinka šitas pavasaris. Negi aš tikrai visai neprotingėju?:)
Sometimes I dig too deep. Bet gal taip geriau nei iš vis nekasti.
Gal kada nors rasiu kažką daugiau nei tuos pačius veidrodžius ir žinojimus, kad taip negalima gyventi.

O jei labia rimtai – tai NEŽINAU, kur dabar dingo tas “yra taip, kaip turi būti”.

Gelbėjimosi ratas:
a) jūra
b) jūra
c) jūra
d) kas nors bent kiek panašus į jūrą

Variantai neįgyvendinami jau kokį pusmetį. O juk kai klausausi jos ošimo – pamirštu paširdžiuos dylantį klaustuką.

Ir G., nemanau kad esi teisus sakydamas, kad prie “tokių kaip aš” kartais baisu prieit, nes gali pasijaust..<skipped>
Na nevišinsiu:))) Come on, čia tas pats kaip jūsų sakymai apie princus. Kam man princai, jei aš pati ne princesė?:)

Aš nemanau, kad esu tokia jau bloga.
Kita vertus, žinau, kad esu gal nepakankamai gera.

Kas nors išvežkit mane prie jūros.
RIMTAI.

atsiverčiu Jaan Kaplinksi bet kurį eilių ir randu:

"Jeigu šis miestas
būtų tylesnis
jeigu mes patys
tyliau
galėtum gyventi
išgirsti anksčiau
ir jausti
kas ten
slapta
sukruto
širdy
po širdim
regėti
tas be skaičiaus
rankas ir akis
jausti
tą begalinį švelnumą
apmirštantį
dar negimus
visame
kas užgimsta"


*******

jei taip kas nors galėtų mane išgelbėti
ATSKRISTŲ LĖKTUVU
ir pasiimtų
ir nieko neklaustų
TIK APKABINTŲ


jei taip kas nors
-kad nevirsčiau tik sūria_jūra-

kad išverčiau.

jei taip ir viena.

Nors you-can-see-the-subject

-

vakar gavau dovanų apelsinmedį ir džiūgauju nepaliaudama;) Ačiū again:)* Vienu metu viena ranka laikydama mašinos vairą, o kita ranka - vazonėlį – nutariau kad reikia jį nudažyti GELTONAI. Kad būtų tikra SAULĖ. :)
Lyg tokios dovanos būtų maža - gavau ir dėžę nerealių angliškų knygų (iš serijos WAU KOLEKCIJA);)
Savaitgalį prisiminiau kaip užsiiminėt dekupažu ir aplankiau kino pavasarį:)

Nusipirkau tris knygas ir grįžau prie skaitymo:) Naktim "ryju" vieną gėėėėrį (taip įdomu)=)
Šios dienos pietų metu vėl netyčia sugrįžom prie temos - „tokių vyrų nebūna“, nes A. vis pasakoja istorijas apie dovanas, kokias dovanoja(-o) savo mergaitei. KAIP TAIP GALIMA? Juolab kai jie kartu - septyneri metai. KAS NORS PAAIŠKINKIT MAN ar aš dirbu su žmogum iš „Raudonosios knygos“ ar čia šiaip tik man niekad taip „nenuskilo“?:) Nesuprantu Nors ir L. pasakojo tokią graaaaaaažią istoriją apie vyriškas staigmenas, kad net mmmmmmmm sakiau, waaaau sakiau:))) Gal ne tokia ir nykstanti rūšis tie staigmeniniai vyrai. Anyway..čia tik šiaip pamąstymai po pietų su kolegomis.

O po pokalbio su G. vakar teisingai prisiminiau apie „ėjimą savo keliu“, žinojimą kas tau miela..visokių crazy-stuff darymą ir mėgavimąsi GYVENIMU.

Nors the heart is turned off - šventai tikiu, kad tai yra pure happiness:
http://images-2.redbubble.net/img/art/size:large/view:main/7 1619-11-first-taste-of-rain.jpg

Ausinem tekanti muzika man vis primena, kad music-is-my-boyfriend ir kad šis „boyfriend“ visada moka apipilti staigmenom:

http://www.youtube.com/watch?v=MH6Ed4V3tpo&feature=related

Deja tokį ne visada gali apsikabinti naktį (apsiviję ausinės juk nesiskaito).