Stovėjau prie lentynos prekybos ir pramogų sostinės pačiuose viduriuose ir žiūrėjau į linguojančią baltąją mešką. "Koks kultūrinis parsidavimas", - mąsčiau, kai staiga į mano akiratį įlėkė būrys "sportininkų" ir sušuko:
- Alaus. Alaus. "Žalgyris" pamyžo.
"Koks kultūrinis apsipirkimas", - pamąsčiau ir alų išėmiau išsavo krepšio.

Maži žmogeliai, atmerkit akis ir įsileiskit naują patirtį. Jei ne - užsikaskit.

Palaidokit mane po Maximos maišeliais - tauta manys, kad aš žvaigždė, ir savo mažomis rankytėmis neleis mano kūnui atšalti.



Iš Pamigusio gatvėje atsiminimų.

Jeigu kaimynas apšlapino ir padegė Tavo duris, vadinasi, buvai to vertas.
Jeigu kaimynas sako, kad vogi iš jo elektrą, karštą vandenį, šiūkšles, padėtas už buto durų, Tu nepradėk iš karto teisintis - pagalvok, ką jis galėtų vogti, o gal jau ir vogia, iš Tavęs.
Jeigu manai, kad Tavo kaimynas - pats baisiausias padaras, koks tik gali būti, džiaukis, kad gyveni toli nuo pievugeles arimo.

Išlikimo kodeksas, 127 str.

Jei įkąsi man į koją, aš išspirsiu tau dantis.

Išlikimo kodeksas, 123str.

Padovanok man saulę, ir aš pažadu Tave pavaišinti didžiausiu jos gabalėliu.

Atverti duris naktį  nepažįstamajam ar bent tam, kurio neatpažinai tamsoje, - baisu? Man - ne.

Keistus dalykus su mumis išdarinėja ego.. Akys, apgaubtos migla, mato meistiškai sudėliotus tekstus... Savikritika, užkimšta burna, bando peršaukti tą puikumo ir egocentrizmo kupiną tylą, deja, jos balso nelemta išgirsti... Iš tiesų, keistus dalykus su žmogumi gali padaryti ego...

Aplink vieni perlai... Galit kaltinti mane, piktintis mano pykčiu, bet... Nuo to akyse labiau spindėti nepradėsite..

Atėjai prie mano durų, drauge atsitempdamas savų bėdų mantą.
- Pavargau, Pabėgėle, labai pavargau. Nebenoriu gyventi.
  "Auka" - turbūt pats lengviausias ir menkysčiausias socialinis vaidmuo, kokį tik kada galėjo sukurti žmogus. Nesakiau tau to tada, tik tyliai uždariau duris. Iš kitos pusės - kaip kad mėgstu.
Tu stovėjai už jų ir šaukei, galvodamas tik apie save.
- Kaip gali būti tokia niekšė, kaip gali mane palikti nelaimėje? - klykei visa krūtine.
  Nieko nesakiau ir tada. Turėjai suprasti, kad Pabėgėlei neįdomios ašaros, raudos, dejonės, grasinimai, triedžiančio katino misterijos. Jei nori išbristi iš to, ką prisidirbai sau po kojomis, turi pradėti dabar arba... Arba gali mirti. Aš noriu gyventi. Ašaroms neturiu laiko. Mirštančius perlipu, jei jiems mieliau verkti užuot pabandžius keltis. "Auka" - visada spėsim suvaidinti šį vaidmenį, bet nors kartą pabandykim būti "Neįveikiamais".