Atėjai prie mano durų, drauge atsitempdamas savų bėdų mantą.
- Pavargau, Pabėgėle, labai pavargau. Nebenoriu gyventi.
  "Auka" - turbūt pats lengviausias ir menkysčiausias socialinis vaidmuo, kokį tik kada galėjo sukurti žmogus. Nesakiau tau to tada, tik tyliai uždariau duris. Iš kitos pusės - kaip kad mėgstu.
Tu stovėjai už jų ir šaukei, galvodamas tik apie save.
- Kaip gali būti tokia niekšė, kaip gali mane palikti nelaimėje? - klykei visa krūtine.
  Nieko nesakiau ir tada. Turėjai suprasti, kad Pabėgėlei neįdomios ašaros, raudos, dejonės, grasinimai, triedžiančio katino misterijos. Jei nori išbristi iš to, ką prisidirbai sau po kojomis, turi pradėti dabar arba... Arba gali mirti. Aš noriu gyventi. Ašaroms neturiu laiko. Mirštančius perlipu, jei jiems mieliau verkti užuot pabandžius keltis. "Auka" - visada spėsim suvaidinti šį vaidmenį, bet nors kartą pabandykim būti "Neįveikiamais".