Atsiguliau ant šaligatvio, ištiesiau rankas ir kojas - suprask, kryželį vaidinau, - ir pradėjau garsiai šaukti:
- Laisvę Kubai.
- Pavėlavai, - išgirdau bičiulio balsą, - vakar visus išlaisvinom.


Iš Pamigusio atsiminimų.

Mudvi valandą polemizavom tema "Kas yra menas?". Galop, kai jau pakvipo vieninga nuomone, ji paklausė : "O kodėl tie Palangoj pardavinėjami gintariniai paveikslėliai tau - ne menas?".

Nuo to karto mane vis dažniau aplanko nuojauta, kad kalbuosi su sienom, kad visi jau viską pasakėm, ir seniai vieni kitų nebesiklausom.

Susprogo mano įvaizdžio burbulas. Tiklsliau, pati jį susprogdinau - kandau į muilinę jo sienelę ir visu svoriu plojausi žemėn. Grįžau atgal pas minią - įgavusi naujų jėgų, o gal tik susigrąžinusi senąsias. Ant kaktos užsirašiau - "Spoksosi - spjausiu". Čia dėl viso pikto - jai kas įsispoksotų ar ryžtųsi paklausti "O kas po tavo skara? O kodėl tu su ja?"

Atsiribojau nuo minios, įlipau į įvaizdžio susikurtą burbulą - tegul žvelgia į mane užvertę galvas. Taip taip, kaprizingoji minia, šiandien aš aukščiau jūsų galvų, ir jūsų piktoms akims manęs nepasiekti. :P

Šiandien bandžiau būti kuo pagarbesnė vienai vidutinio amžiaus moteriai: praleidimai į priekį, pasiūlymas atsisėsti ir pan. dalykai, bet... Kai bandėme kartu išlipti, aš ir vėl pabandžiau būti kuo paslaugesnė ir atsitraukusi leidau jai pirmai išlipti, tik už tai gavau: "Lipk, snargle". Aha, neblogas toks jausmelis. Tai aš nusišluosčiau menamą snarglį ir nušuoliavau savo keliais, o paskui mane skrido mintis: "Nejau tikrai egzistuoja kartų konfliktas, kuomet jaunesnis= teroristas ar šiaip kenkėjas?" Patys mumyse pažadina pyktį... Negerai taip.

b:)/b

Ieškojau savęs minioje - tose apsiblaususiose akyse, marguose rūbeliuose ir šnarančiuose maišeliuose... Minia stebi, spokso, vertina, ryja akimis ir išnypščia pro šnerves. Atsikosti - išspjauna... Tfu.. Išspjoviau aš minią. Tfu.. Išspjoviau pačią save. Išspjauti, kad vėl atgimtum, pakiltum, ieškotum, atsiribojusi nuo praeities, nuo pareigų ir statusų, kaukių ir įvaizdžio susikurtų burbulų. Tfu..

Vienas mano brolis turi baltą mažą automobilį, kurio vardas - Karvė. Kodėl? Todėl, kad kai bandai švelniai atodaryti bagažinę, Karvė tyliai pasako "Mūūū..." Klausimas Jums: kas būtų, jeigu bandytumėt bagažinę atidaryti šiurkščiai?

Šiandien kinietė turistė priėjo ir paklausė, kur čia Senamiestyje yra tokia kirpykla "...". Tai parodžiau jai kelią į priešingą pusę. O ką - tegul pasivaikščioja, juk taip dabar gražu mieste.

Tyloje slypi tiesa, tyloje - tobulybė.. O žodžiai? Jais prabylu tada, kai balsas, tūnantis mano viduje, nebeleidžia man ramiai būti, vis kartodamas: " Papasakok tai visiems, papasakok - jiems patiks.." Taip ir gyvenam..