Sa, apie ką tau papasakoti?

Kalbu liepiamąja.

Niekada neskaitau tęsinių. Atrodo, jie per daug svarbūs autoriams.
Čia taip pat.

Kvailėju. Neatsimenu, kas buvo Artūras ir jo mylimasis Polis. Prieš pusmetį žinojau.

Visas baltumas sulipo į medžius.

Visas baltumas sulipo įmedžius.

Ir šokinėja.

Pievu gyva trejus metus.

Tik dabar žiema.

Ilgai keliavau, kol atėjau prie plokščios akmeninės upės. Užmečiau tinklus. Laukiau įsitaisęs tarp bokšto ir visad žalio medžio. Laukiau.  Pasirodė žuvis. Didelėm skaidriom akim. Žuvis ilgai klausė mano kalbos. Kartą net pliaukštelėjo uodega, tarytum pritardama mano kalbai. Ugningai kalbai apie nesugaunamas raides ir napasiekiamas žvaigždes.Bespalvėse jos akyse mačiau norą šokti į krantą.
  Bandžiau ją užliūliuoti ir įviliojęs į tinklus valtimi nutemti kuo toliau nuo kranto. Tik, kai maniau, kad pagavau, žuvis išslydo. Ir nunėrė į gelmę. Žvelgiau į tolstančią plokščią jos nugarą. Neatsisuko. Lyg sena artistė.  Paliko tik tuštumą.
  Žinau, kad ji vėl bandys šokti į krantą. Pastatysiu ten spąstus lokiams gaudyti. Kad neleistų kankintis.

Tu žinai, kad aš tobulai moku dėlioti žodžius, kad žinau gramatikos plonybes, kad niekada nepaskandintum manęs žodžių tvane.
Bet aš nežinau, kaip tave pasotinti. (Tebe)esi ėdrus ašriadantis su beisbolo lazda.