Neviltis
autorius:
Aš Eglė
Kai prie manęs artėjo ta žvaigždė, ta žvaigždė, kurios laukiau, kurios tikėjausi ir net buvau iš anksto pamilus, nesvarbu, kad akyse nė karto nebuvau jos mačius... Ji buvo laukiama. Mano
tikslas. Jau iš anksto džiaugiausi, nes buvau įsitikinusi, kad ji priklausys man. Vos priartėjo, ta žvaigždė, ta laukiama, vienintelė žvaigždė – aš visa net pasiutau iš džiaugsmo, mane užliejo
karšta energijos srovė, kaupėsi saldžios džiaugsmo ašaros. Nenustygau šokinėti, lyg vaikas.
Aš tiesiau drebančias rankas jos siekti. Aš siekiau savo tikslo. Staiga... Pasigirdo šaižus garsas, dūžtančio stiklo aidas. Tas garsas supjaustė mane, padalino į milijardus skiltelių. Akyse aptemo,
pasijutau be jėgų, pradėjo linkti kojos. Aš užsimerkiau ir skendau tame dūžtančiam aide. Skendau sūriose ašarose – jos pjaustė mano veidą. Jos degino akis tarytum sielvarto ugnis.
Norėjau rėkti, kaukti kaip pasiutus vilkė. Draskyti save pačią. Norėjau pamiršti – negalvoti! Norėjau užmigti –neprabusti! Norėjau išeiti, kur galėčiau verkti;išverkti viską iki skausmo, kol imsiu verkti krauju!!!
Norėjau rėkti! Rėkti, kol prarasiu balsą! Norėjau bėgti! Bėgti kol širdis sustos... ir jau neprakalbėsiu;ir ašara nenuriedės.
Neviltis veda į pražūtį, veda į juodą prarają, į tą akis badančią tamsą.
2006-01-04
Esė