Svajonė
autorius: Neli

Ar tu matai kiek daug žvaigždžių aplinkui?
Kiek daug svajonių ir tylių minčių..
O mes, kaip tie klajokliai žemės paukščiai
nuo žemės kylam ir skrendam be sparnų..
Ir norime pasiekt nors vieną žvaigždę,
pažvelgti laimei į akis.
Ištiest rankas, kaip tie sparnuoti paukščiai ir
tyliai nusileisti žvaigždynų laukuose...

2006-01-10
Eilės

Nenuvilki...
autorius: More

Nenuvilki, švelnių mano lūkesčių.
Aš žinau, tau klausytis malonu,
Kad geriau mano senstančios rankos,
Negu šaltos  paklodės  prie šono.

Patraukli tu, nors pagyvenusi,
Nusivylei visais – pavargai?..
Nematau, bet tikriausiai pražilę-
Nudažytieji tavo plaukai?..

Tegu sudega mudviejų rankose, -
Tie laukinės vienatvės nuodai.
Tegu blaškosi rudenio vėtrose –
Chrizantemų pravirkę žiedai.

2006-01-10
Eilės

mirtis
autorius: Žalioji Arbata

ant kapo gula pilkos gėlės,
nublunka jų žiedų spalva
kur klaidžioja gyvųjų vėlės,
ten randa vieta ir dvasia.

numirę keliasi iš pragaro į žemę
ir medžiai numeta žalius lapus.
ironija nusijuokia ir dingsta skradžiai,
mirtis palaidoja ir prikelia jausmus.

2006-01-10
Eilės

kiniškai
autorius: ta siela

Į pilkumą...
Į tolumą...
Tik bėgt...
Neatsigręžt...
Išnykt...
Ištirpt
joje...

2006-01-10
Eilės

Tu pasiuntei mane toli...
autorius: nezhinomas

Tu pasiuntei mane toli... ir aš išėjau... Tik nesupratau kaip ir kodėl. Kad taip būtų mano jėgom išmokti praryti save ir išvemti, sugriauti pasaulį ir statyti iš naujo... Bet nesulipinsiu jau po griuvėsiais pasklidusios savo gyvenimo prasmės... o gal nenoriu... arba jos nėra... Išnesu savo apgailėtiną kūną i purviną gatvę ir slenku kaip gyvas abscesas, užkrėsdamas visus savo skauduliu. Pasiekti aukurą... Paaukoti. Gal man pasiseks ir aš būsiu įtraukta į mirusiųjų sąrašą. Ir mirtis nebus nugalėta. Ji triumfuos. Atsuku pavargusias išvarvėjusias akis tavo pusėn, o tu stovi toks tamsus sustingusiu pergamentiniu veidu... ir aš myliu... tą veidą. Ir skausmą.

2006-01-10
Proza

Du po viena
autorius: Anzelmute_99

Na, kad nesakytumet, kad tik seiliotis moku, prasom jums ne apie „seiles“:) Atleiskit, kad du.

    Tai tik trapi apgaulė
    kuri sudūžta
    vos tik papūtus atšiauresniam
    vėjui.

    Tokia trapi, kaip
    tavo kaukė
    kurią nešiojies
    širdyje.

    * * *

    Tiesiog ruduo

  Ramiu sapnu užmigęs vėjas slepias naktyje,
  Tyliu žingsniu ateina tamsa...
  Kažkur toli paklydęs sapnas svajingai sukasi ore.
  Nekalbūs medžiai žemėn meta lapus...
  Juos pasitinka gyvybės lietus...

2006-01-10
Eilės

Milžino pirštas
autorius: Freesia

Rudenėjančioje gatvėje staiga kažkas užpūtė saulę ir sumaišė visą pakilią mergaitės nuotaiką... „Tarsi milžinas pirštu ją 
uždengė“ sukosi pyktelėjusi mintis mergaitės galvoje. Staiga ant jos blakstienų nutūpė balta snaigė... Tokia, kokios ji 
neikad nebuvo mačiusi. O, štai dar viena grakščiai nusileido į balą ir staga joje pranyko... „Dar viena“ sušuko meragiatė! 
Praeiviai mergaitę tik nužvelgė šaltu žvilgsniu, o mergaitė to nepastebėjo, buvo savo pasaulyje ir nesiruošė jo palikti... 
Snaigė užkliuvo už seno klevo šakos ir susiplėšė savo puošnų rūbelį... Bet tai jau buvo nesvarbu, nes i milžino piršto 
pasipylė milijonų milijardai mažų snaigių. Ir kiekviena vis kitokia, su savo paslaptim ir istorija... Mergaitė džiaugėsi 
snaigėmis, gaudė jas, uostė, net bandė paragauti ir staiga galvoje susirangė mintis... „Gaila, kad mamytė su tėveliu negali 
džiaugtis kartu... „ Ir visa laimė, kuri taip staigiai ir netikėtai užklupo, taip pat nepastebimai ir dingo... Dabar jos 
mažoje galvelėje susijaukė visos mintys ir jausmai. Ji savo mažais pirštukais surintų visas pabirusias snaiges iš milžino 
piršto, kad tik kas, bent akies krašteliu, leistu žvilgtelėti į tėvelius... Bet dingteli dar viena išdykusi minits, gal čia 
jie jai siunčia tą mažytį stebuklą? Kupinos ašarų akys pragiedrėjo ir iš sustingusių lūpų išsiveržė garsus ačiū, o veidą 
papuošė švelni šypsena. Mergatę apėmė nepaprastas jausmas, ji tokio dar nebuvo pajutusi... Atsikėlusi nuo šaligatvio vilties 
ir nežinomo jausmo kupinomis akimis pažvelgė i dangų „Nors ir viską užstoja milžino pirštas- man vistiek patinka“ nusprendė 
mergaitė ir peršokusi balą, į kurią įkrito antroji snaigė, nuskubėjo į vaikų namus, ten kur ji gyveno su kitais vaikais, kad 
pasidalintu mažuoju stebuklu, kuris privertė jos širdutę suspurdėti kitaip...

2006-01-09
Esė

Meilė
autorius: Blūdena

Yra sakoma, kad meilė – taurus jausmas, atsirandantis širdyje. Tačiau kodėl žmonės taip sako? Aš nesu iš tų naivių romantikų 
būrio. Mano požiūris į meilę yra visai kitoks ir pasakymas, kad meilė atsiranda širdyje, man sukelia juoką.
Meilė – tai tik cheminė reakcija, vykstanti smegenyse. Visi kiti jausmai taip pat tėra cheminės reakcijos, bet kažkodėl yra 
įsivyravusi nuomonė, kad jie „gimsta“ širdyje. Galbūt taip sugalvojo tie naivūs romantikai, nesuprasdami, kodėl pamačius 
įsimylėjimo subjektą pradeda stipriau plakti širdis. Galbūt tai nuskambės visai neromantiškai, tačiau vis dėl to tiesa yra 
tokia. Ir ji moksliškai įrodyta. Buvo pastebėta, kad įsimylėjusių žmonių kraujyje padaugėja kažkokių tai molekulių. Tačiau 
įsimylėjimas trunka daugiausiai metus. Jeigu praėjus daugiau nei metams po įsimylėjimo žmogus sako, kad yra įsimylėjęs, tai 
reiškia, kad jis tik bando save tuo įtikinti, nors žino, kad tai nėra tiesa. „Įsimylėjęs pradžioje apgaudinėja save, o 
pabaigoje kitus. “
Taigi meilė yra subtilus dalykas. Tiksliau jausmas, o dar tiksliau cheminė reakcija, vykstanti smegenyse.

2006-01-08
Esė

mano gyvenimas
autorius: THE END

Aš šypsausi, nors žinau,
kad už akių temsta artimų žmonių gyvenimas.

Aš nukrentu skrisdama.
Ir jau greit atsistoju, matydama savo purvinus sparnus.

Aš apanku, tikėdama visais,
bet tikiu toliau, žinodama, kad vėl apgaus.

Aš verkiu sužinojus, kad ir vėl melavo,
ir jau greit nustoju, laikas žaizdas užgydo.

Aš gyvenu! Žinodama, kad
      apgaus,      mylės,      užjaus!

2006-01-10
Eilės

Tyli meilė...
autorius: Freesia

Tylus kambarys... Kampe susigūžusi tūno meilė... Klausosi, gal išgirs tavo žingsnius į ją... Bet vėl tyla... Tik už lango 
girdisi stūgaujantis vėjas ir gisgždantis sniegas.. Tai tavo žingsniai- suvirpa meilė! Bet tu tolsti... Palikęs ją kaip 
nepageidaujamą dovaną padovanotą šaltyje... Ir vėl suklydau... Gal ryt nauja diena atneš naują meilę, be skaudasu palikimo 
tyliame kambary...

2006-01-10
Šiukšlių Dėžė