nebent mėgstu jausti padėką.

romantikas grįžo.

o gal ir gerai, m?

pažiūrėjau „sin city“. na jo... filmukas. neblogas toks. neįprastas.

neveltui tarantino prisidėjo.

vsio. reikia sustoti. mano dienoraštis kaip koks almanachas pasidarė. tik dėl grafomanų ir skaitomas. :|

reikia pailsėt nuo tų nesąmonių ir pasieškot gerų kūrinių.
ba.

Nes jie nesupras
autorius: reality

Širdis daužosi kaip pašėlusi. Ir drebulys. Drebulys, kurio aš niekaip neišstengiu užgniaužti savyje.
Kelios akimirkos ir pasigirsta durų rakinimas, kuris persmelkia visą mano sustingusį kūną ir priverčia širdį plakti dar smarkiau. Vėliau garsūs tėvo žingsniai virtuvės link, daiktų trankymas ir jo verksmas, greičiau jau primenantis kaukimą.
Supratau, kad jau viskas. Tada ir pratrūkau.

Mano mintys sujauktos. Nuolat iškylantys prisiminimai atima iš manę paskutinius oro gurkšnius. Aš dūstu.
Nepakeliamas galvos skausmas. Neviltis. Pusė metų kaip viena diena. Ir neviltis.

Taip ir nespėjau paskutinį kartą jo pamatyti. Gal taip ir geriau. Juk mylėjau jį labiau už viską gyvenime. Už patį gyvenimą. Ir jei būčiau žinojus, kad taip bus, aš būčiau gyvenus kitaip. Bet kaip gyventi toliau, kai nebežinai kaip gyventi? Kaip mylėti, kai nebeturi ką mylėti?

Kažkur perskaičiau žodžius: „Vidinis skausmas-riksmas, kurio niekas niekada neišgirsta... „. Taip aš rėkiu, bet niekas manęs negirdi. Nors nenorėčiau, kad išgirstų. Nereikia. Nes jie nesupras. Jie sakys, kad supranta, bet jie nesupras.
Riksmas nesiliauja. Esu amžiams tam pasmerkta...

2006-01-06
Proza

vienas geriausių šios savaitės kūrinių. dėčiausi į mėgst., bet čia ilgiau išliks.

autorius: gulbinas
nuoroda į kūrinį čia

Vytintos

Moteris
      žudo rūkymas,
o vyrus-
      rūkančios moterys:
jų vilionėms
      ir suvedžiojimams
stiprioji lytis
      neatsispiria!

Bet, pasiekusiems
      amžių kritinį,
lygiųjų
      tikėtis neverta-
vyrus metai
      be gailesčio kerta,
o jas-lyg slyvas -
      tiktai vytina...

Bedugnė
autorius: Neli

Kartais matau save stovint ant savo sielos bedugnės krašto besiblaškant, lyg paukštė pagauta nelaisvėn niūrion;
Jaučiu tarytum vėjas mane neštų po sparnu, kažkur paskubom;
Ir tarsi jūros banga skandintų gilion nežinion;
Tiktai vilties žiburėlis lyg laivas išnyra ir tiesia lyg kelią bures;
Savo baltom burėm tarytum lelijos žiedais mojuoja-neleidžia kristi bedugnėn gilion.

2006-01-05
Eilės

Nakties dukra
autorius: Dmx

Tavo akys spindi naktyje,
Ar ką nors matai juose,
Ar jauti šaltį širdyje,
Ar matai mane stovinti šalia,

Naktys užliejo tavas akys,
Ir nieks tau nieko nesakys,
Kad nieko nematai,
Ir nieko nejauti,
Nes esi vieniša,
Kaip naktys,
Kaip dangus,

Bet naktis pripažins tave,
Ir apkabins, lyg savo nakties dukrą,
Ir niekam ji to nepasakys,
Nes mylės tave,
Ir globos tavo širdį nuodėminga,

Bet ryte tavęs jau nebebus šalia,
Nes atėjęs rytas užlies naktį šviesą,
Ir ateis pabaigą,

Bet tu nenusimink,
Nes aš visados šalia,
Ir lauk nakties skraistes,
Kuri uždengs tavo šiltą kūną,
Ir mylės lig vienišas vaikas,
Paliktas laukuos,

Bet tų tik neliūdėk,
Nes vakaras čia pat....

2005-12-31
Eilės

Mirties Dvelksmas
autorius: mistic_evil

Mirsiu greit aš tai jaučiu,
Kraujas skaičiuoja minutes
Aš prisimenu savo vaikystę,
Cha juokinga Durnas vaikas aš buvau,
Esu jau toks,
Kad mirsiu nesava mirtimi
Tai ir gerai.
Manau nepasigesit jūs manęs...

2006-01-05
Eilės

Ką laidosim?
autorius: Netobula Skulptūra

… Vėl pažiūrėjau jam į akis. Tuščia. Kaip niekad tuščia. Šaltis tarsi stūmė mane tolyn nuo karsto ir nesąmoningai žengusi žingsnį atgal vos neparkritau. Ant suolų sedėjo žmonės. Verkė. Stengiausi jų veiduose įžiūrėti ar jie pastebėjo mano akistatą su vėlioniu, bet visi nuleidę galvas apsimetinėjo nematantys, kad žiūriu į juos. Tik viena maža mergaitė, kuri, ko gero, stebėjo viso veiksmo eigą, išplėtusi akis spoksojo į mane. Vaikiškai blizgančiose akutėse mačiau pasimetimą. Jauna moteris, pastebėjusi mergaitės žvilgsnį nukreiptą į mane, pasilenkė ir sukuždėjo kažką jai į ausį, mėgindama vaiką sugluminti. Pavyko. Mergaitė nulenkė galvą ir švelniai krestelėjo plaukus, kad garbanos užkristų ant veido. Akimirką atrodė, kad jaučiu kaip salėje ima ūkauti vėjas, o šaltas grindis padengia sniegas. Dar kartą pažvelgiau į sėdinčiuosius. Žmonės kūkčiodami stengėsi išspausti dar nors vieną ašarą. Norėjau pagauti nors keletą žvilgsnių, bet nusivyliau. Juose atsispindėjo tik raudonos išsiplėtusios kraujagyslės. Nežinau kodėl ir kaip, bet vėl žengiau artyn karsto. Jo akys... Dabar jos buvo pilnos džiaugsmo, kančių, meilės, liūdesio... Visko... Jose mačiau gyvenimą. Gyvenimą su pradžia ir pabaiga. Supratau... ir nusišypsojau. Pažvelgiau į žmones, sėdinčius ant suolų:
-Tai ką laidosim?

2006-01-05
Šiukšlių Dėžė